Veidaknygė
Trumpai:
Pilietinė visuomenė yra individualistinė, o ne kolektyvistinė. Individualistinė – nereiškia išplauta politiškai, išplauta istoriškai, anti-tautiška. Priešingai, individo angažavimasis tautai, valstybei yra žymiai vertingesnis nei masinio kolektyvizmo. Individualizmas nereiškia globalizmo, universalizmo, buvimo be šaknų. Tik individas gali turėti šaknis, kolektyvas gimsta tiktai veiksmui, o ne buvimui.
Brandi visuomenė yra kritiška, o ne ūžianti „MES“! (retorinė paralelė su Jevgenijaus Zamiatino „Mes“). Brandi visuomenė žodžio laisvę pirmiausia taiko ne priešui, o savo pačios kritikai. Brandi visuomenė pirmiausia nebijo pažvelgt į save, o tik po to žvelgia į priešą.
Cenzūra gali būti ne tik valstybinė, bet ir kolektyvinio tabu – tuo ypač pasižymėjo primityvios (gyvenančios giminiškoje santvarkoje) gentys, uždaros lokalios bendruomenės, religinės fundamentalistų bendruomenės.
Kolektyvo tiesa nėra vertybė, vertybė yra, kai individas angažuojasi tiesai, kuri negali būti atsiejama nuo savikritiškumo. Kolektyvo tikrumas atperka individo trapumą tiktai minios transe – iš čia ta magiška bendrumo galia.
Pyktis ir priešiškumas pagal apibrėžimą negali būti branda, nes tai yra biologiniai instinktai. O pasipriešinimas jau reikalauja intelekto ir blaivaus proto.
E. Zurofo ir R.Vanagaitės nacių medžioklė Lietuvoje patyrė fiasko ne todėl, kad jai buvo pasipriešinta, o todėl, kad jie neturėjo tam pagrindo – nei istorinio, nei moralinio.
Holokausto klausimas Lietuvoje nėra nacių medžioklė, o siekis atstatyti teisingumą – įvardinti prisidėjusius prie žudynių, atgaivinti žydų kaip bendrapiliečių jauseną. Holokausto klausimas nesiekia juodinti nė vieno Lietuvos tuomečio lyderio.
Tai, kad tautinis kolektyviškumas dabar neskiria provokacijos (kaip Holokausto industrijos dalies) nuo rimto Holokausto klausimo Lietuvoje, rodo magišką nacionalizmo pobūdį: visišką nekritiškumą ir kolektyvinį tabu.