Lietuvoje užvirė aistros dėl skiepijimo. Principine skiepijimo nauda ir reikalingumu niekada neabejojau – pakako to, ką iš labai arti mačiau praėjusių metų lapkričio–kovo mėnesiais, tačiau visą laiką maniau, manau ir manysiu, kad tai turi būti suprastas sąmoningo žmogaus pasirinkimas, sprendimas ir žingsnis. Ne prievarta, o pasirinkimas.
Ne tik todėl, kad visų pirma žmogus sutvertas laisvas priimti sprendimą, ką labai svarbu suprasti bendraujant su bet kuriuo žmogumi, tačiau ir todėl, kad egzistuoja labai daug objektyvių priežasčių ir motyvų, kodėl taip žmogus elgiasi. Prievartinė komunikacija rezultatų neduos. Priešingai – gilins mūsų susipriešinimą, o juk esame to paties kraujo, iš to paties lizdo.
Dar daugiau – tarp vienos ir kitos stovyklos yra labai konkretus, mokslo tyrimais grįstas vidurys, kuris tikrai nesako skiepams „ne“, bet nesako ir „taip“ kaip viename sename animaciniame filme: „Nemoki – išmokinsime, nenori – priversime“, tačiau įvertina ir pasveria daugelį dalykų: fizinę žmogaus būklę, įvairius periodus, gretutines ligas ir daug kitų dedamųjų. Taip gimsta sprendimas.
Čia reikia mikliai ataušti nuo karštos retorikos. Ji vienareikšmiai neš tik didelę žalą. Dalis žmonių vienoje ir kitoje pusėse užkietins širdis taip, kad skiepų problema toli gražu nebebus pagrindinė. Matau daug žmonių, kurie skiepijasi lėtesniu tempu, ne kaip „ferariai“, bet mąsto, dėlioja ir daro.
Kiti svarsto dar lėčiau. Tebūnie. Žmogus stebėdamas save ir aplinką dažniausiai prieina prie vienokio ar kitokio, tačiau teisingo sprendimo.
Prisimenu ir tai, ką yra pasakoję mūsų Mokytojai apie tarybinių laikų medicininius sprendimus. Paguldo artimieji žmogelį, kuris vis alpsta. Gydytojai mikliai nustato, kad reikia širdies stimuliatoriaus. Tačiau šis veiksmas vyksta prieš beveik penkiasdešimt metų, tada kai dar stimuliatoriai buvo netobuli – „nemokėjo“ klausytis žmogaus širdies veiklos. Pacientą greitai bendru sutarimu nukreipia į operacinę įdėti stimuliatorių. Pacientas šaukia: „Gelbėkit, milicija!“. Visi supranta, kad reikia. Per porą valandų aparatas įdėtas. Veikia. Lyg ir puiku.
Tačiau po paros jį eina aplankyti anesteziologas, o paciento jau nėra. Mirė. Kodėl? Todėl, kad jo paties širdies veikla interferavo (susidėjo) su stimuliatoriaus veikla, kilo gyvybei grėsmingas ritmo sutrikimas ir ligonis mirė. O gal dar vis alpdamas būtų „pratempęs“ dienas ar net mėnesius. Juolab, kad taip norėjo būti su tuo savo ritmu ir sava negalia. Tačiau buvo nuspręsta kitaip. Lyg ir norint gero.
Štai kodėl dabar atsiklausiame visų pacientų ir nieko „ponevaliai“ į operacines ar net ir kitaip gydyti neimame.
Kad ir kaip norisi paprotinti su bizūnu, bet bizūno kelias čia neveiks. O jei ir veiks – taikos neatneš.
Reikia susitarti.