Visai nelietuviška frazės konstrukcija, bet man ji atrodo tiksli. Kai pradėjau dirbti, turėjau vyresnių kolegų būrį. Vyresnių vos dešimčia penkiolika metų. Gydytojai vyrai, kurie mokė, kaip dirbti, kaip laikytis, kaip pranešti liūdną žinią artimiesiems. Neseniai iš tos sveikos veiklių vyrų grupės netekome Aleksandro. Dar vienas iš jų buvo Dainius Audickas. Puikus intervencinis kardiologas. Dainiaus jau irgi nėra.
Bet pamokos liko. Dainius visada buvo sąžiningas vertindamas žmogaus būklę ir jo gydymą bei rezultatą. Pavyzdžiui, jei susidurdavo su sunkumais zonduodamas, tai yra atlikdamas vainikinių arterijų angiografiją, mums, dirbantiems reanimacijoje, pranešdavo detaliai ir tiksliai, todėl žinodavome, ko laukti. Dainius buvo tikrai apsiskaitęs, jis sakydavo, kad „už turgų reikia atsakyti“ (rus. „za bazar nado otvečat“). Tie, kurie moka rusų kalbą, mane pataisys, kad ši frazė taikoma tada, kai norima pasakyti, kad reikia atsakyti už tai, ką prikalbėjai. Visiškai pritariu. Tačiau žodžio „bazar“ pirminė reikšmė yra „turgus“. Greičiausiai ir frazė atkeliauja iš „turginių“ pašnekesių. Turima omenyje ne tiek pati prekybos vieta, kiek didelis triukšmas reklamuojant kiekvienam savo prekę.
Ir politinis turgus yra didelis, ir už jį reikia atsakyti. Vieni jaukiai burkavo, suokė, suko galvą naiviam patikliam rinkėjui. Kiti čia pat „lipo ant bačkos“ ir „davė garo“ kaip Gariūnuose ar Aleksote, o gal Rietave. Vieni nueina, kiti ateina.
Staiga prieš kelias savaites viena politikė, kurią labai gerbiu, sako, kad „lyg nieko ir nežadėjome“. Kaip tai nežadėjome? O čia tai jau bėda. Atmintis – kaip dūmas („Išnyksiu kaip dūmas“ – Maironis). Žadėta buvo labai daug: Smaragdų miestai. Anie, nueinantys, tikrai nelabai ką žadėjo. Na, bet juk pristatyti kaip neišmanėliai. Tad tebūnie – jei neišmanėliai, tai taip jiems ir reikia. Tačiau aš, kaip rinkėjas, laukiu tų kosminių laivų ir sėkmės istorijų, Gerovės valstybės, puikios pandemijos kontrolės. Tiesa, pandemija buvo grasinama valdyti kerziniu čebatu. Komendantas ir trys komendantės. Prisimenu čia Liuji de Fineso (pranc. Louis de Funes) filmą „Žandaras ir žandariukės“. Linksma būtų, jei nebūtų tragiškai liūdna. Padaro mus jau net ne minia, o banda, kurią, kaip tikrą telyčių ir karvių „stainią“, reikia rimbu valdyti ir komanduoti (komendantuoti).
100 dienų praėjo. Kur smaragdų miestai? Jau matau, kaip smagiai galime cypiančių Valstybės veikėjų ir jų brigadų pagalba iš peties „paauklėti“ vieną kitą ne pagal vyraujančią politinę liniją „viauktelėjusį“ kunigėlį. Puikūs pasiekimai. Šarman.
Tik atsargiai su ta auklyba – yra ir kitaip manančių. Ir jų daug. Kad tik neišeitų į gatves kovo 11-ąją. Būtų nemaloni staigmena.
Ne legalizuotų suktinių, atsigėrimo sekmadieniais iki nakties ar vienalyčių santuokų reikia. Nuo to žmonių gyvenimas nepasikeis. Tik pablogės. Reikia, kad paprastam žmogui būtų geriau. Tai kada, broleliai ir sesutės, rajono gyventojui, smulkiam verslininkui, vienišai mamai bus geriau?
Tačiau jau žvelgiu į artėjančius savivaldos rinkimus bei į Seimo rinkimus‘2024. Ar neverta nustoti manipuliuoti paprastu žmogumi, o sakyti tik tai, ką galėsi padaryti. Nustoti sudirbinėti nueinantį, sakyti, kad jis nemoka, o aš tai va „viens du“ ir padarysiu.
Mūsų kolegos chirurgai juokiasi: kaip nutinka Lietuvoje nelaimingi atsitikimai. Tai klasika. Du darbininkai. Vienas sako: „Nemoki – duok parodysiu, kaip reikia“ ir – iš karto lekia nuo pastolių.
Dar daugiau: vienodai dabar atrodo man tos partijos. Suprantu Konstituciją, demokratijos principus, daugiapartinę sistemą. Viskas čia gerai. Bet aš visų pirma esu Lietuvos gyventojas ir manau, kad partijų, kaip tarnaujančių Tautai, tikslas parodyti žmonėms, kad jiems rūpi ne pačių jų, t. y. politikų, gerovė, ne dailūs rudi odiniai „čemodanai“ ir puikūs mėlyni kostiumai. Visa tai buvo, yra ir bus tuštybė. Grožis – tai paraitotos rankovės, prakaitas ant kaktos.
Mane 1998 metais išrinko vieno mažo bažnytinio chorelio vadovu. Kaip kvailai prasileidau. Tiesiog galvojau, kad išrinks puikiai muziką išmanančią VDU studentę, o chorelio nariai išrinko mane – tokį mediką studenčioką, kuris tik nemokšiškai organizavo rinkimus. Vadybinių prigimtinių-genetinių gabybių gal ir turiu, bet nors kiek rimtesnio muzikinio išsilavinimo – jokio (kelis mėnesius brazdinau gitarą, lankiau mokyklos chorą, kol neįtikinau tėvų, kad reikia „tepti slides“). Turiu tik kažkokią klausą – nei natų normaliai pažįstų, kažkiek moku pirmu, kažkiek antru balsu (paturavoti). Viskas. Tai kai išrinko, aš pabalau, pamėlynavau ir stenu, ir lemenu: „Ėėėėėė….jūs ne taip supratote, aš nekandidatavau“.
Ir tada man vienas, dabar jau teologijos profesorius, o tuo metu jaunas teologas tiesiai šviesiai ir sako: „Čia – ne čiuožykla. Imi ir vadovauji“. Tad kantriai vadovavau. Kentėjo jauna šeima. Bet juk tarnystė.
Mane labai gražiai moko ir man pavestos klinikos bendradarbiai: ar, vadove, Jūs žinote, ar tik manote? Taip ir mokausi žadėti tik tą, ką galiu, išsiaiškinti, kodėl vieno ar kito negaliu padaryti, ko gal tikrai reikia. Vizijas reikia gesinti. Jų tam tikru metu tikrai reikia, bet kai stoji prie šturvalo – reikia rezultato.
Tad ko aš kaip rinkėjas laukiu? Tikrai ne „čiuožyklos“. Rezultatų reikia dabar. O ruošiantis artimiausiems rinkimams kviečiu politikus ne žadėti, o sakyti, ką doro nuveiks (ne „iš blizgančio popieriuko“). Nuo manipuliacijų ir pažadų, užkoduotų neurolingvistinių žinučių žmonės jau seniai pavargo. Netiki.