1802 m. Josepho Auberto paveiklas, vaizduojantis skandinimus Nante
satenai.lt
Paskutinis akmuo, išimtas griaunant Bastiliją, tapo pirmuoju akmeniu statant dujų kameras Osvencime.
Israel Eldad
Istoriją galima rašyti įvairiai. Galima matyti joje pergalingą Pasaulinės dvasios žygį, kurio metu Absoliuto prote atsiranda ir išnyksta jo mąstymo įrankiai – tautos-mintys, kultūros-mintys, civilizacijos-mintys ir t. t. Galima istoriją interpretuoti kaip klasių kovą, nuožmaus engiamųjų ir engėjų antagonizmo areną, kurioje kada nors istorijoje glūdintis dėsningumas sukurs beklasę visuomenę. Istorijos procesą galima mąstyti kaip tarpusavyje nesusietų arba labai menkai tesusietų „istorijų“ koegzistavimo ontologinę erdvę, kurioje tarsi grybai dygsta „kultūros“, įkalintos neišvengiamuose jų kūdikystės, jaunystės, brandos ir senatvės perioduose, kurių pabaiga visada ta pati – mirtis, tokia pati kaip ir biologinio organizmo. Galima į istoriją žvelgti pro geopolitinę „jūros“ ir „kontinento“ prizmę, istoriją, vaizduojamą kaip Leviatano („jūros“ civilizacijų) ir Begemoto („kontinento“ civilizacijų) priešprieša. Galima manyti, kad istorijos variklis yra iš kosmoso ateinanti paslaptinga spinduliuotė, dėl kurios istorijoje įvyksta „pasionariškumo“ sprogimai – gavę tokios spinduliuotės dozę, Aleksandras Makedonietis su savo pulkais pasiekė Indiją, musulmonai per pirmą islamo šimtmetį užkariavo teritoriją nuo tos pačios Indijos rytuose iki Ispanijos vakaruose, o savo valdžią Kinijai ir rusų kunigaikščiams (ir visiems, kas tik buvo tarp jų) primetę mongolai sukūrė didžiausią kada nors pasaulio istorijoje egzistavusią kontinentinę imperiją.
Tokios istorijos sampratos šio teksto autoriaus netenkina dėl vienos bendros priežasties – visose jose nuvertinama žmogaus laisva valia, kuri krikščioniškojoje istorijos filosofijoje visada turi būti pripažįstama kaip viena pagrindinių – šalia transcendentinės dieviškosios valios – istorijos procesą kreipiančių jėgų. Kad ir kaip nemalonu tai būtų kai kam girdėti, tenka priminti, kad autentiška krikščioniškoji istorijos filosofija kalba ir apie trečią istorijoje veikiančią jėgą, aišku, irgi valią – piktąją valią, žmonių giminės priešo ir žmogaus Kūrėjo priešo valią. Šių trijų valių kombinacija, tiksliau pasakius, Kūrėjo ir Jo priešininko kova žmonių širdyse, kalbant šv. Augustino terminais, žmogaus valios buvimas tarp „dviejų valstybių“, dviejų dvasinių tikrovių, sudaro krikščioniškojo istorijos proceso supratimo branduolį. Kai teigiama (kaip tai daro vienas lietuvių filosofas savo knygoje apie neapykantą), kad vadinamųjų „sąmokslo teorijų“ metafizinis pagrindas yra krikščioniškoji demonologija (piktosios valios idėja), pasakoma daug tiesos. Tačiau šių eilučių autoriui – kitaip nei minėtam filosofui – ši tiesa byloja ne sąmokslo teorijų nenaudai. Kaip tik atvirkščiai – sąmokslo teorijos yra daug arčiau krikščioniškosios istorijos filosofijos už visas pirmoje šio teksto pastraipoje išvardytas pažiūras. Daugumos sąmokslo teorijų silpnoji vieta – ribotumas, išplaukiantis iš „blogio nešėjų“ (pvz., „žydai“, „masonai“ ir pan.) absoliutinimo. Pašalinus šį ribotumą, lieka sąmokslo teorijų tiesa – istoriją valdo ne jai imanentiški „dėsniai“ ir ne spinduliai iš kosmoso. Istorija yra su Dievu arba su Jo priešininku bendradarbiaujančios žmogaus valios nuolat kuriamas procesas. Todėl kai sakoma, kad, tarkime, vadinamoji „globalizacija“ yra „objektyvus“ procesas, prie kurio reikia „derintis“, nes taip, kaip yra, ir „turi būti“, paprasčiausiai įžūliai meluojama ir yra, liaudiškai tariant, „plaunamos smegenys“. Iš tikrųjų reikalaujama derintis ne prie „objektyvios“ tvarkos, bet prie tvarkos, kuri yra labai konkrečių subjektų, t. y. žmogiškųjų valių, kūrinys. Šio pasaulio tvarka turi savo architektus.
XVIII a. pradžioje Prancūzijos vakaruose Dievui ir artimui tarnavo šventas žmogus. Nors Louis-Marie Grignionas de Montfort’as (1673–1716) buvo kanonizuotas tik 1947 m., šio šventojo, pasirinkusio apaštalavimo tarp neturtingų valstiečių kelią, veiklos išskirtinumą liudijo per dešimt tūkstančių į jo laidotuves susirinkusių žmonių ir – o tai daug svarbiau – XVIII a. paskutinio dešimtmečio įvykiai jo misijų kraštuose. Šiemet sukanka 220 metų Vandėjos sukilimui. Šios Prancūzijos provincijos, plytinčios Luaros upės žemupio pietuose, žmonės sukilo tada, kai galutinai paaiškėjo už gražių šūkių slypinti okultinė-satanistinė naujos Paryžiaus valdžios prigimtis. Vandėjos žmonės suprato, kad jų „laisvės, lygybės, brolybės“ supratimui nėra vietos naujos Paryžiaus valdžios planuose. Jie suprato, kad Paryžiaus planuose „laisvė“ reiškia pirmiausia išsilaisvinimą iš Dievo, „lygybė“ garantuojama tik tiems, kurie iš Dievo išsilaisvins, o „brolybė“ apima ne visus žmones – kaip to mokė Kristus ir Jo mokinys de Montfort’as – o tik „apsišvietusius“ naujo mokslo adeptus, kuriems Liuciferis (Šviesnešys) – o kas gi kitas iš vandėjiečių atėmė jų kunigus ir uždarė jų bažnyčias? – apreiškė naujas „teises“, iš kurių viena pagrindinių buvo teisė naikinti tuos, kurie nenori iš Dievo išsilaisvinti. 1793–1796 m. vadinamasis Vandėjos karas tapo kruviniausiu Prancūzijos revoliucijos epizodu. Ir tai neatsitiktinai. Niekur kitur Prancūzijoje ginkluotas pasipriešinimas revoliucijai neturėjo tokio religinio karo pobūdžio, koks buvo sukilimas Vandėjoje. Ilgus šimtmečius prieš Dievą ir Jo Bažnyčią kovojanti dvasia slėpėsi už įvairių religinių „iškabų“, įvairių – „teisingesnių“ – krikščionybės interpretacijų, pradedant arijonizmu ant Romos imperijos griuvėsių, albigiečiais ir katarais viduramžiais, baigiant konkuruojančiomis Reformacijos atšakomis. Per Prancūzijos revoliuciją ši dvasia nusimetė savo kvazikrikščioniškas kaukes, ir Vandėjos valstiečiai, pirmą kartą krikščionybės istorijoje metę ginkluotą iššūkį „naujajai pasaulio tvarkai“, patyrė visą tos pasaulio tvarkos architektų įtūžį ir neapykantą. De Montfort’o vandėjiečių sielose pasėtos sėklos subrandino Vandėjos valią pasipriešinti piktai Kristaus priešininko valiai, užsimojusiai sunaikinti Europos (arba „Vakarų“) kultūros pamatus ir Prancūzijos revoliucija pradėjusiai iki šiol besitęsiantį (o XXI a. pradžioje, regis, pagreitį įgaunantį) ne tik Europos kultūros (dabar jau drąsiai galima sakyti – „kultūros likučių“), bet ir žmogiškumo apskritai naikinimo darbą.
Šio rašinio tikslas nėra sukilimo eigos nupasakojimas. Kiekvienas, mokantis kurią nors iš didžiųjų Europos kalbų, nesunkiai ras pakankamai informacijos elektroninėje erdvėje. 1793 m. kovą sukilę smulkiųjų vietos aristokratų vadovaujami valstiečiai – Katalikiškoji ir karališkoji armija, kaip jie save vadino – po kelių reikšmingų pergalių Vandėjoje, Bretanėje ir Normandijoje prieš nepalyginti geriau ginkluotas Respublikos pajėgas (po keliolikos metų su jomis Napoleonas pradės Europos užkariavimą) 1793 m. gruodžio 23 d. buvo visiškai sutriuškinti mūšyje prie Savnė (netoli Nanto). Po šios Respublikos pergalės Vandėjos karas, kuriame vienas po kito krito sukilėlių vadai – Jacques’as Cathelineau (1759–1793 liepą), Charles’is de Bonchamps’as (1760–1793 spalį), Louis de Lescure’as (1766–1793 lapkritį), Louis d’Elbée (1752–1794 sausį), Henri de la Rochejaqueleinas (1772–1794 sausį), – perėjo į kokybiškai naują etapą. Ir nors Jeanas-Nicolas Stofflet (1751–1796 vasarį) ir François de Charette’as (1763–1796 kovą) dar tęsė kovą, sukilėliai realios grėsmės Paryžiui jau nebekėlė. Koks baisus buvo pralaimėjimas prie Savnė – kaip, beje, ir kokia savita buvo „armija“, prieš kurią Respublika pasiekė šią įspūdingą pergalę, – liudija nugalėtojo generolo François Josepho Westermanno raportas Paryžiui: „Vandėjos nebėra… Aš palaidojau ją Savnė miškuose ir pelkėse… Vykdydamas jūsų įsakymą, aš sutrypiau jų vaikus mūsų žirgų kanopomis; aš išpjoviau jų moteris, taigi jos daugiau nebegimdys banditų. Man negalima prikišti nė vieno palikto belaisvio. Aš sunaikinau juos visus. Keliai nusėti lavonais. Į Savnė banditai nuolat ateina pasiduoti, ir mes šaudome juos be perstojo… Gailestingumas nėra revoliucinis jausmas.“ Reikia manyti, kad tai nėra viduramžiškas pasigyrimas (kokių apstu viduramžių kronikose), kai nukautų priešų skaičius buvo sąmoningai padidinamas. Generolas Westermannas netūno viduramžių „tamsybėse“. Jis – „apsišvietęs“ žmogus, kovojantis su „tamsybininkais“. Reikia manyti, kad jis rašo taip, „kaip iš tikrųjų buvo“. Vis dėlto, jei Vandėjos karas būtų pasibaigęs prie Savnė, ko gero, būtų galima kalbėti apie apskritai pilietiniams karams būdingus žiaurumus, galbūt apie „karo nusikaltimus“ ir pan. Tačiau Savnė buvo tik pradžia. Todėl Prancūzijos revoliucijos 200 metų sukakties išvakarėse pasirodė knyga, kurioje tai, kas vyko Vandėjoje nuo 1794 m. sausio iki tų pačių metų rugpjūčio, įvardijama kitu žodžiu.
„Le génocide franco-français: la Vendée-Vengé“ – taip vadinasi istoriko Reynaldo Sechero 1986 m. išleista knyga. (Anglų kalba ji išleista pavadinimu „A French Genocide: the Vendée“.) Atsirado Sechero kolegų, kurie knygą įvertino teigiamai. (Bene žymiausias jų yra Pierre’as Chaunu, 1794 m. įvykius Vandėjoje pavadinęs „pirmuoju ideologiniu genocidu“.) Tačiau vyraujanti reakcija į Sechero veikalą, paties autoriaus žodžiais tariant, buvo „tyla ir neapykanta“. Nenuostabu. Juk jeigu viena iš modernios Prancūzijos valstybės ištakų yra Vandėjos hekatomba, tuomet Prancūzijos padėtis (bent jau moraliniu požiūriu) yra ne ką geresnė už Turkijos – kurios modernios valstybės viena iš ištakų, be abejonės, yra armėnų genocidas – padėtį. Tačiau Vandėjos problema nėra vien tik Prancūzijos problema – panašiai kaip Prancūzijos revoliucija nėra vien tik Prancūzijos nacionalinės istorijos įvykis. Prancūzijos revoliucija pradėjo naują Europos (o ir pasaulinės) istorijos epochą. Atitinkamai „globalizuojasi“ ir Vandėjos problema. 1794 m. įvykius Vandėjoje Secheras vadina „pirmuoju genocidu moderniosios Europos istorijoje“. Kitais žodžiais tariant, 1794 m. Vandėja yra – nei daug, nei mažai – tiek armėnų genocido, tiek Holokausto, tiek Rusijos bolševikų, Kinijos komunistų, Pol Poto ir kitų nusikaltimų, kuriems taikomas terminas „genocidas“, prototipas. Tačiau ir tai dar ne viskas. Pripažinimas, kad Vandėjoje įvyko pirmasis genocidas moderniosios Europos istorijoje, reikštų ne vien simbolinį – nors ir labai skausmingą – smūgį šlovingam Prancūzijos revoliucijos atminimui. Jis mestų šešėlį visai moderniosios Europos istorijai. Kitos knygos, kurios autorius Markas Levene’as pripažįsta Vandėjos įvykius buvus „genocidu“, pavadinimas (ypač paantraštė) – „Genocide in the Age of the Nation State: The Rise of the West and the Coming of Genocide“ – gerai iliustruoja šį šešėlį. Ar nėra taip, kad Vandėjos hekatomba, „senąjį pasaulį“ gynusių paprastų žmonių masinis naikinimas dėl „naujojo pasaulio“, naikinimas, šalia kitų įvykių esantis to, kas šiandien vadinama „Vakarais“ (pasitelkiant Oswaldo Spenglerio terminologiją, Vakarų „civilizacija“, XVIII–XIX a. sandūroje pakeitusi Vakarų „kultūrą“), pradžioje, nėra viso labo atsitiktinis istorinis fenomenas, bet – kaip ir visi kiti vėlesni „genocidai“ – priklauso pačiai „Vakarų“ substancijai, jų „esmei“? Tas pats armėnų genocidas, priešingai nei paplitusi nuomonė, buvo daug labiau „vakarietiškas“ nei „rytietiškas“, būdingas Rytų „despotijoms“. Jaunaturkiai siekė sukurti „vakarietiško“ tipo „nacionalinę“ (t. y. turkų) valstybę.
Pagrindinis Sechero argumentas „už“ genocidą yra tai, kad Vandėjos skerdynės – kaip, beje, ir armėnų žudynės, Holokaustas, dirbtinai bolševikų sukeltas badas, Kambodžos gyventojų naikinimas ir t. t. – nebuvo spontaniškas, pilietiniams karams būdingas žvėriškumo proveržis, bet labai sąmoningai Paryžiuje suplanuota akcija, kuria siekta sunaikinti kuo daugiau maištingos provincijos gyventojų. Generolas Louis Marie Turreau, pagrindinis Paryžiaus politinės valios Vandėjoje vykdytojas, prieš savo giljotinavimą 1794 m. gruodį pareiškė: „Aš esu nekalta auka. Aš tik vykdžiau Komiteto įsakymus.“ (Turimas omenyje jakobinų Nacionalinio gelbėjimo komitetas.) „Vandėja turi tapti nacionalinėmis kapinėmis“, – šie baudžiamiesiems būriams (vandėjiečių pramintiems colonnes infernalles, „pragariškosiomis kolonomis“ – ir tai buvo ne metafora, o ontologinės tikrovės įvardijimas) vadovavusio Turreau žodžiai puikiai parodo, kad, „naujosios tvarkos“ atstovų požiūriu, maištingoji provincija su visais jos gyventojais tiesiogine prasme turėjo būti paaukota ant „laisvės, lygybės, brolybės“ aukuro. „Visi maištininkai – ginkluoti ir neginkluoti – turi būti nudurti durtuvais: moterys, mergaitės, vaikai… niekas neturi būti paliktas gyvas. Kaimai, sodybos, miškai ir viskas, kas dega, turi būti sudeginta“, – tokį Turreau nurodymą gavo 1794 m. sausį į Vandėją įžengusių „pragariškųjų kolonų“ vadai. Sechero duomenimis, maždaug 10 000 kv. kilometrų teritorijoje (daugiau kaip 6 kartus mažesnėje už Lietuvą) iš 50 000 visų pastatų buvo sunaikinta 10 000. Žmonės buvo žudomi visais būdais, kuriuos tik leido ano meto ginkluotė. Kam neteko mirti nuo kulkos, durtuvo ar kardo, buvo suvaryti į bažnyčias ir gyvi sudeginti. Žmonės (ypač moterys ir vaikai) buvo deginami ne tik bažnyčiose, bet ir specialiai tam pastatytose krosnyse. Kai vieno tokį egzekucijos būdą praktikavusių generolų buvo pasiteirauta, ar taip nėra persistengiama, buvo gautas atsakymas: „Taip Respublika nori iškepti savo duoną.“ Tai, kad skerdynių metu ypatingus pažeminimus tekdavo iškęsti moterims (prievartavimai, nėščiųjų pilvų perpjovimai ir pan.), nestebina. Pikantiškiau atrodo žmonių kūnų dalių „praktinis panaudojimas“. Nužudytųjų oda buvo naudojama būgnų, avalynės ir pirštinių gamybai. Keli šimtai lavonų buvo išvirti ir panaudoti muilui gaminti. Kad pabėgę į miškus vandėjiečiai išmirtų badu, provincija buvo žiauriai apiplėšta – konfiskuotos beveik visos grūdų atsargos, dešimtys tūkstančių gyvulių, per šimtą tūkstančių svarų įvairių metalo dirbinių… O Nanto mieste (kurį sukilimo pradžioje vandėjiečiai nesėkmingai bandė užimti) dar iki Vandėją užplūstant Turreau kolonoms darbavosi komisaras Jeanas-Baptiste’as Carrier. Kadangi nužudyti reikėjo tiek daug žmonių, kad giljotinų ir kulkų nepakako, buvo nuspręsta pasinaudoti vietos gamtinėmis sąlygomis – Luaros upe. Kaip ir mūsų laikų iškrypėliai, komisaras Carrier turėjo savotišką humoro jausmą. Jis suteikė naują, „netradicinę“, iki jo normaliems žmonėms nežinomą prasmę sąvokai „santuoka“. Nuogai išrengti žmonės buvo surišami poromis – vaikinai su merginomis, seniai su jaunomis moterimis, kunigai su vienuolėmis – ir skandinami Luaros upėje. Tai buvo vadinama „respublikoniškomis santuokomis“. Išvengusieji priešmirtinio pažeminimo buvo tiesiog šimtais sodinami į baržas ir skandinami Luaroje…
Kiek žmonių buvo nužudyta regione, kuriame 1793 m. pradžioje buvo apie 800 000 gyventojų? Mažiausias pateikiamas skaičius – 117 000. Didžiausias – pusė milijono. Bet kokiu atveju 1800 m. parapijų sąrašai liudija, kad, palyginti su 1793 m. pradžia, Vandėjoje gyveno trečdaliu žmonių mažiau. Tarp visų Prancūzijos regionų tai precedento neturintis atvejis. Tai, kad Vandėjoje įvyko kažkas išskirtinio visame kruviname Prancūzijos revoliucijos kontekste, kažkas baisesnio už tiesiog „terorą“, liudija dar 1795 m. išleista François Noëlio Babeufo – kurio tikrai negalima įtarti turėjus kokių nors simpatijų rojalistams – knyga „La guerre de la Vendée et le système de dépopulation“. Vandėjos įvykiams įvardyti autorius įveda naują sąvoką – populicide (žmonių žudymas). Termino „genocidas“ tuomet dar nebuvo.
„Mes gyvename dvidešimtame amžiuje, teroro amžiuje, kuris yra kulminacija to Progreso, apie kurį tiek daug svajota aštuonioliktame amžiuje“, – 1993 m. sakė Aleksandras Solženicynas atidengiant memorialą Les Lucs-sur-Boulogne (kur 1794 m. vasario 28 d. „pragariškųjų kolonų“ kariai bažnyčioje žiauriai nužudė 564 vyrus, moteris ir vaikus; pastarųjų buvo 109, jauniausiai aukai – vos dvi savaitės). O ką galima pasakyti apie dvidešimt pirmą amžių, kurio antrajame dešimtmetyje gyvename mes? Suprasti, kas pasikeitė, o kas – ne, mums padės vieno iškilaus devyniolikto amžiaus sūnaus žodžiai. Neabejotinas respublikonas Victoras Hugo rašė: „Gimtasis kraštas ir tėvynė – šiuose dviejuose žodžiuose slypi visa Vandėjos karo esmė; nesantaika tarp vietinės idėjos ir visuotinės idėjos. Valstietis prieš patriotą.“ Šiuolaikinės situacijos skirtumas nuo tos, apie kurią rašė „Devyniasdešimt trečiųjų metų“ autorius, akivaizdus. Kaip, beje, akivaizdus ir šių situacijų panašumas. Tai, kas anuomet buvo „gimtasis kraštas“, dabar yra „tėvynė“. Tas, kuris anuomet buvo „vietinę idėją“ ginantis „valstietis“, dabar yra šiuolaikinę „vietinę idėją“ – „tėvynę“ – ginantis „patriotas“, stojantis skersai kelio Progresui, kurio nešėju skelbiasi šiuolaikinę „visuotinę idėją“ – „globalizmą“ – propaguojantis „kosmopolitas“. Reikia pasakyti, kad Hugo teiginyje esama vieno esminio trūkumo, tiksliau – nutylėjimo. Prie „patriotų“ save priskiriantis Hugo (kas jis būtų šiandien?) „valstietį“ padaro „vietinės idėjos“ gynėju. Iš tikrųjų Vandėjos kovotojai, kurių baltose vėliavose buvo pavaizduota raudona Jėzaus Širdis ir kryžius, buvo tikrosios „visuotinės idėjos“ gynėjai. Jie gynė savo „vietą“, savo gimtąjį kraštą, kad toje „vietoje“ – savo gimtajame krašte – galėtų nekliudomai garbinti Tą, kuris mirė už visus žmones. Jie gynė savo „vietą“ nuo netikros „visuotinės idėjos“ – nuo laisvės, kuri yra išsilaisvinimas iš Dievo, nuo lygybės, kurios sąlyga yra išsilaisvinimas iš Dievo, pagaliau nuo brolybės, kuri yra tokių išsilaisvinusiųjų brolybė. Ir šiuolaikinių „visuotinės idėjos“ nešėjų pagrindinis neapykantos objektas išlieka didžiosios pasaulinės religinės tradicijos (pirmiausia – krikščionybė) ir visos iš jų kylančios „tradicinės sampratos“. Todėl panašiai kaip anais laikais Vandėjoje Apšvietos vaikas komisaras Carrier išradinėjo naujas „santuokos“ rūšis, mūsų dienomis į gūdžią Europos provinciją – Lietuvą – atvykusi civilizuota eurokomisarė aiškina „tamsybininkams“ čiabuviams, kaip reikia suprasti lytį. Neabejotinai antgamtinės (nes Dievo sukurtoje gamtoje tėra dvi lytys) šviesos apšviestieji pažinimo neturintiems skelbia, kad lyčių yra daugiau. Tiesa, dėl jų skaičiaus nesutariama. Pagal vienų mokymą, jų – kelios. Pagal kitų – keliolika. Aišku tik, kad toks pažinimas, tokia gnozė XXI a. pradžios žmogų padaro daug artimesnį dvasių pasauliui už XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucionierius, kurie tikėjo „tėvyne“, „gamta“, „prigimtimi“ ir tuo, kad „respublikoniškosios santuokos“ buvo „sudaromos“ tarp vyrų ir moterų.
Toje pačioje Vandėjos kalboje Solženicynas revoliucijų nešamų blogybių virtinę užbaigia „ilgalaike žmonių degeneracija“. Šiandien akivaizdu, kad Vandėjos hekatombą paaukojusios, visuose genociduose (tarp kurių, be abejonės, yra ir dar negimusių žmonių masinis naikinimas) ir socialiniuose eksperimentuose (iš pastarųjų paminėtini komunizmas ir neoliberalus globalistinis projektas, kurio sudėtinė dalis yra Europos Sąjunga) savo veidą demonstruojančios Revoliucijos rezultatas yra būtent toks. Revoliucija prasidėjo septynių Bastilijos kalinių išlaisvinimu. Sakoma, kad keturi iš jų buvo pinigų padirbinėtojai. Vienas – iškrypėlis aristokratas, įkalintas už kraujomaišą. Du – bepročiai. Prieš mus – beveik tobulas to, kas šiandien vadinama „Vakarais“, paveikslas. Finansinių parazitų valdoma iškrypimo propagandos ir globalaus zombinimo (jei norite – mankurtinimo) mašina. Nužmoginimo mašina. Didysis Prancūzijos revoliucijos filosofas Josephas de Maistre’as rašė, kad istorijoje nėra nekaltų aukų. Net pačios nekalčiausios aukos yra kaltos jau vien todėl, kad yra Adomo ir Ievos palikuonys. Prancūzija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Rusija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Lietuviams reikėtų gerai pamąstyti apie tą faktą, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Lenino ir Trockio satanokratija. Dar daugiau reikėtų mąstyti latviams, kurių raudonieji šauliai aktyviai dalyvavo steigiant tą satanokratiją. Jūs manote, tokie dalykai neturi turėti pasekmių? Už viską reikia mokėti. Iš dalies jau sumokėta – okupacija, tremtimis. Deja, kaip galima spręsti iš spartaus šių tautų nykimo, bausmė nesibaigė. Baisiausia tai, kad „pažangioji“ šių tautų dalis, regis, visai patenkinta tokia padėtimi. Šio teksto autorius neseniai per radiją išgirdo (kalbėjo kažkoks valdininkas), kad – tai nebuvo pasakyta tiesiai, bet buvo leista labai aiškiai suprasti – jis ir į jį panašūs yra blogi Lietuvos piliečiai, nes pasisako už „homofobiškus“ įstatymus. Buvo paaiškinta, kad neseniai tokie įstatymai buvo priimti Rusijoje, o mes gi esame kitoje „vertybinėje erdvėje“. Kitais žodžiais tariant, Lietuvos patriotas (kuris pagal apibrėžimą turi neapkęsti visko, kas vyksta Rusijoje, išskyrus prieš Putiną nukreiptus mitingus) turi pasisakyti už vienos lyties asmenų „santuokas“, o dar geriau – ir už jų teisę įsivaikinti. Iš balso buvo galima suprasti, kad kalba jaunas žmogus. O jau visiškas euromankurtas.
Žvilgsniui, kuriam istorija yra Dievo ir Jo priešininko mūšio, vykstančio žmonių sielose, laukas, istorijoje nėra atsitiktinių ar beprasmių įvykių. Vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad Rusija, išmetusi 1917 m. revoliucijos – genetinės Prancūzijos revoliucijos dukros – sukakties minėjimą iš valstybinių švenčių sąrašo, sėkmingiau priešinasi degeneracijai už tuos, kurie ir toliau švenčia pinigų padirbinėtojų, iškrypėlio ir bepročių išlaisvinimą. Bet kartu vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad būtent Prancūzijoje, kur Vandėjos žmonės pirmą kartą istorijoje stojo į kovą su okultine-satanistine valdžia, kilo pirmas masinis žmonių pasipriešinimas vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimui. Jau pralietas kraujas ant Prancūzijos revoliucijos metu pirmą kartą išniekintos Paryžiaus Dievo Motinos katedros altoriaus. Šiandien Vandėja yra visur, kur veiksmais, žodžiais ar maldomis priešinamasi tam, kuris kadaise, prisidengęs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu, išlaisvino sukčius, iškrypimą ir beprotystę.
balsuos už kyšį paėmusį liberala,kuris jiems net didvyris.Tai dar būtų smulkmena,palyginus su pasekmėmis.Manymu,kad pasaulyje viskas gali būti pasiekiama lengvai…Nors ,sekant straipsnio mintimi,ir iš tiesų,viskas turi savo kainą…pavyzdžiui,svaigstantis jaunimas emigruoja į Ameriką,net pamiršęs tėvui parašyti žinutę,apakęs nuo dolerių manijos,kai jų tėvas iš sielvarto miršta.Ar labai džiugins tie doleriai?Tokia kaina.
Autorius akcentuoja tik vieną iš pasaulio istorijoje vykusių genocidų. Prisiminkim kitą genocidą ( į kurį niekas nenori kreipti dėmesio ) – egiptiečių pirmagimių išžudymą. Prisiminkime ,,pažadėtosios žemės” vietinių gyventojų atžvilgiu taikytą nuostata ,,užėmus miestą – išžudyti visus gyventojus”. Prisiminkim Amerikos žemyno indėnų genocidus. Ir visi šie genocidai vykdyti katalikų arba beveik tiesiogiai Jahvės vadovaujamų žmonių. Taip kad autoriaus požiūris, kad geruosius katalikus žudė blogieji Dievo atsisakiusieji, yra siaurokas.
Aišku, už šį istorijos priminimą – ačiū.
Taip kad genocidai vykdomi ir su Dievo, ir su laisvamanybės idėja. Ko gero, genocidai įvyksta, kai žmogus, veikiamas puikybės ( tiksliau sakant, leidęs sau, kad jį veiktų puikybė ) stojasi į Dievo vietą ir ima žudydamas kitus kurti savo įsivaizduojamą gėrį.
Gana įdomus tekstas, bet yra keistų punktų – pvz. Lietuvos „kaltumas”, kad ją sovietai pripažino (dzin, kad tik po to, kai gavo į dūdą, pabandę ją užgrobti), reveransas Rusijai, kuri „sėkmingiau priešinasi prieš degeneraciją”, nes išbraukė bolševikų revoliucijos dieną iš valstybinių švenčių sąrašo (dzin, kad ten degeneracijos – nors vežimu vežk, kaip ir tų pačių bolševikų garbinimo). O apskritai, būčiau linkęs pritarti Apuokiukui – „savo tvarką” įvedinėjančių, skerdžiant kitaip manančius buvo visose kultūrose ir religijose. Tiesą sakant, religija (arba ideologija – jos iš esmės tapačios) dargi padidindavo žiaurumų mastą.
Puikus ir labai aktualus tekstas. Ačiū Autoriui.
Kaip informacinis, straipsnis visai neblogas – ne kiekvienas mokėsi tokios istorijos, kokia pateikta straipsnyje. Bet kai kurios straipsnio išvados blogos. Satanizmo šmėkla vis dar klaidžioja pasaulyje… Šėtonas pralaimėjo Jėzui dar Jėzaus laikais ir tai pasakyta labai aiškiai net Biblijoje: „Jn 12 31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.” Mes likome tik su „satanizmo” pasekmėmis bei Jėzaus nurodymu kaip kovoti su blogiu, kas vėlgi yra pasakyta ir Biblijoje: „43 Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.[i15] 44 O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,[i16] 45 kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.[i17]… Skaityti daugiau »
Susieti Vandėją su Osvencimu gali tik protingas asmuo. Beje, Eldadas čia ne pirmasis protingas. Tačiau žydai perdaug prisikentėjo už savo nepanašumą ir nenoro priimti „pagonių vertybes”, kad ramiai svarstytų „sąmokslo teorijas”, kurios labai tinka pritaikyti „nepanašiems”, o todėl „potencialiai pavojingiems” (ypač, kai iš tokio tapatinimo kažkas išgauna naudos). Džiaugiuosi, kad pagaliau atgimsta žydiška krikščionybė (Jokūbo Bažnyčia), kurioje ne vien šaltai ir objektyviai analizuojamos neigiamų „konstantininės bažnyčios” (t.y. visos tradicinės pagonių krikščionybės tiek Vakaruose, tiek Rytuose) pusių priežastys, nuo kurių žydai amžiais kentėjo (plg. mesijinio mąstytojo Danielio Gruberio http://www.elijahnet.net/), bet ir galima laisvai aptarinėti ir priežastis, kodėl „tie, kuriems naudinga” „padeda” masėms sieti visas negandas su žydais. Mėgstamiausias kritikų objektas yra globalizmo bankinė esmė, o didieji pasaulio bankininkai yra žydų kilmės,… Skaityti daugiau »
Palmaičiui: susikišk tu tą savo „žydišką” krikščionybę ten, kur nesueina, kaip sakoma. Nėra jokios tokios „žydiškos” krikščionybės, nėra lietuviškos anei rusiškos. Tėra tik tam tikras kultūrinis apvalkalas. Krikščionių Bažnyčia yra naujoji tauta, kurioje jokio vaidmens nebevaidina nei žydai, nei afroamerikiečiai ar kas jie ten bebūtų, nei italai ar ispanai.
O apie Vandėją konkrečiau yra parašyta fsspxuose – http://fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=203&Itemid=40.
Gaila, anksčiau rašęs puikius idėjiškus straipsnius, Andrius pradeda blankti.
Piktasis turi sistemą, o ne vien puola atsitiktines sielas. Reikėjo į tai atsižvelgti.
pasižiūrėk į veidrodį ir pamatysi tikrą subinę
Straipsnio ideja kokia tai isblukusi …istorinius faktus priminti? Konisaro Carrier „perlenkimai” minimi tarybiniame naujuju laiku istorijos vadovelyje.Genetini rysi atrado tarp 1789 ir 1917mm ivykiu?
Na aciu uz priminima.O tai ideja kame, ka daryti, kad nepasikartotu?
De Montfort itaka? Visdelto nepakankama sustabdyti Prancuzijos elito puvima, degradavusio bemaz iki dabartines Lietuvos atatikmens.
Straipsnis kaip uzuomina kokie ivykiai laukia Lietuvos?
Gal but.Tik lietuviskai nenuoseklus ir istesti laike(su nevienkartiniais dubliais).
Butu naudingiau panagrineti kertinius faktus galejusius pasukti Istorija kita linkme isvengiant 1789 ir 1917 ivykiu ir salygojusiu paskesnes tragedijas.
Nenuostabu, kad blogiui nepatinka tikri Jėzaus mokymai… Bet pasaulis apie juos sužinos, nepriklausomai nuo to, ar tai tenkina blogio pasekėjus. Štai mažytė jo tikrų mokymų dalelė (nesugebėsite ko nors blogo įžiūrėti): “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gabtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.” Nors šviesa ir išsklaido tamsą, bet taip pat ji gali būti ir tokia “akinanti,” kad suglumintų ir sugniuždytų. Mus įspėja, kad savo šviesą skleistume taip, jog mūsų bičiulius ji vestų į… Skaityti daugiau »
Ar dažnai matai užpakalį žiūrėdamas į veidrodį? Arba darykis plastinę operaciją, arba eik pas psichiatrą (ypač jei ir aplink rodosi panašūs vaizdai). Haliucinacijos.
A. Martinkus lengvai išsisuka suabstraktinęs situaciją: „Pašalinus šį ribotumą, lieka sąmokslo teorijų tiesa – […]. Istorija yra su Dievu arba su Jo priešininku bendradarbiaujančios žmogaus valios nuolat kuriamas procesas”.
Kai tokios sąlygos, tuomet istoriją gali kurti bet kas.
Nors iš tiesų kiekvieno žmogaus sieloje vyksta arši kova, vis dėlto taip nėra. Niekas nevyksta chaotiškai, istorija kuriama dėsningai, – pats autorius vėlgi tai pripažįsta.
O šiaip (kad ir iš šios svetainės patirties) daug kas nesuvokia, su kuo bendradarbiauja, KAS iš tikrųjų tarnauja Liuciferiui ir kas jį užuolankomis teisina („kažkoks Jo kūrinys (”šėtonas”) mažiausiai yra vertas būti Jo priešininku.”)
kokio riboto ar net kvailo protelio tamstele esi! Ar galima paraasyti dar didesne nesamone, po siuo str.?! Cituoju: ,,svaigstantis jaunimas emigruoja į Ameriką,net pamiršęs tėvui parašyti žinutę,apakęs nuo dolerių manijos,kai jų tėvas iš sielvarto miršta.Ar labai džiugins tie doleriai?Tokia kaina.” Gal esi tas tevas, mirstantis is sielvarto – gal blogai auginai vaikus? O parodyk man ta vieta, kur galima raskyti dolerius nuo medziu ir susirgti , apakti ,,nuo doleriu manijos”? Negirdejau, neregejau, kad doleriai butu lengvai uzdirbami.Didele dalis isvykusiuju remia savo artimuosius. Jei i Lietuvos biudzeta ivairiais paramos keliais kasmet is emigravusiuju suplaukia apie 7 mlrd. litu (persiskaiciuok i eurus), skirtu artimiesiems, o jie juos isleidzia ne kur kitur, bet Lietuvoje, tai taip prisidedama prie ekonomikos ,,klestejimo” Nepavyko su vaikais… Skaityti daugiau »
O ar ne visa valdžia nuo dievo pagal bibliją?
„13.1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešąjąi valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos.? Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.“ Rom,13, 1
Paulius šiek tiek persistengė. Bandė įtikti valdžiai, bet net ir tai jam pačiam nepadėjo, nes neteisingai išaiškino Jėzaus požiūrį. Iš Apreiškimo: „Politinis požiūris. Jis savo apaštalus įspėjo, kad jie būtų atsargūs savo pastabomis apie tuomet egzistavusius įtemptus santykius tarp žydų tautos ir romėnų vyriausybės; jis uždraudė jiems kokiu nors būdu veltis į šitas problemas. Jis visada rūpestingai vengė savo priešų politinių spąstų, visą laiką atsakydamas: ”Atiduokite Cezariui tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduokite tai, kas priklauso Dievui.” Jis neleido sau, kad jo dėmesys būtų atitrauktas nuo jo misijos sukurti naują išgelbėjimo kelią; jis neleido sau, kad dėmesys nukryptų į ką nors kitą. Savo asmeniniame gyvenime jis visada deramai laikėsi visų pilietinių įstatymų ir taisyklių; mokydamas viešai jis niekada neaptarinėjo… Skaityti daugiau »
Dvi dienas vargau kūrybos kančiose rašydamas poemą, kurią skiriu bažnyčiai Barabanovai:
Климовская барабашка
Лезет со своей какашкой,
Как придут с Востока „братья”
Станет явно одобрять их:
Ведь те дугинские глисты
Все традиционалисты –
Нет „качинского вопроса”:
Слава Третьему Христосу!
Проклял Макаби героев,
Заменил их всех на гоев.
Возвратились в рвоту гои –
Вот они теперь герои!
Poema gera. Labai gražu, kad pamaloninote ponią Jotą Duginovną Koloradkiną- Barabanovą jai miela kalba. Bet tikimybė jog ta hibridinė krymnašė perskaitys yra menka. Matot, ji turi kiaulės akis. O kiaulė juk skaityti nemoka.
Vienok kiaulė moka lipt ant altoriaus.
Būtų musė, musgaudžių pakabintume, bet kaip nuo kiaulės atsiginti, neišmanom.
Poezija nepadės. Penkiapėdis jambas tos chriūšos neima. Gal jai kokį afrikinį kuilį iš gudų parvesti? Gautų virusiuką ir patiestų karkas. Nors,…
Dingojasi, kad tos čiukės vienok joks šernas ir už bulvių maišą nenorėtų…
Letai,
na kam taip vargti.
Pamiršote, kad geriausias būdas išsklaidyti konfliktą, surasti ramybę, gauti atleidimą sau, tai atleisti kitiems.
Jei pamiršote Jėzaus maldos žodžius „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, tai galėtumėt prisiminti Mt 18 „21 Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 22 Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.”
Ačiū, Vaidai, už pamokslą. Neturiu ką atleisti, nes nematau sau padarytos nuodėmės. Nematau ir „konflikto”. T.y. konfliktas eina per visus žmones ir per šią Tiesos.lt vienodai. Rodos, mano pozicija išreikšta ne kartą nedviprasmiškai, kodėl turiu nuo jos atsisakyti? Vyksta karas, kiekvienas dirba savo darbą, Barabanova irgi.
Kas dėl atleidimo, tai atleisti ar neatleisti galima asmeniui, bet ne neasmeniui. Nickas – tai ne asmuo, bet greičiau reiškinys. Konfliktas tarp asmens ir reiškinio? Kur pasakyta, kad reikia susitaikyti su bet kokiu reiškiniu? Suprantama, tada ir karo nebūtų, būtų „tik” pasidavimas vergovei.
Taigi turėk ir humoro jausmą!
Nickas ne asmuo, o greičiau reiškinys. Atleisti galima asmeniui, o ne reiškiniui.
Fenomenaliai puikus išaiškinimas.
Skaitau ir gėriuosi, tik mintyse , hmmm, nusidedu. Mat apima toks tegul ir „baltas” pavydas, jog ko gero tokio mąstymo lygio gyvenime pasiekti nepavyks.
Suprantu, jog ne kiekvienas gimstame talentingas, bet vistiek, kažkiek apmaudu jog iki gerb. Leto suvokimo man yra keletas šviesmečių kosmoso…
Pagarba, Jums Letai.
Paskubom rašydamas į šviesmečius nepretenduoju, beje, ir atsakiau tik Vaidui (o kas be VSD su FSB, Vaido ir Barabanovos dar čia lankosi?)
Ne kiekvienas anonimas yra reiškinys, bet tik tas, kuriam uždėtas ideologinis krūvis. Šiaip yra akivaizdi niekšybė naudotis anonimiškumu puolant asmeniškai.
Letai, tikrovėje esu Vaidas, be jokių VDS. Esu asmuo, o ne nikas. Nesu VSD. Aiškinau jau ne kartą, kad VDS yra VaiDaS ir vien dėl to, kad Vaidų yra daugiau, nei vienas aš. Už kiekvieno niko stovi asmuo, naudojantis niką. Tad negalima asmens pavadinti tik reiškiniu. Čia gal labiau tinka tik teisinėms formuluotėms. Aš gerbiu žmones, kurie nekaitalioja savo nikų ar vardų (kad ir netikrų), nerašo keliais ar keliolika nikų, nes tokie žmonės negali būti visiškai nuoširdūs ir jiems būdinga antidvasinė savybė – apsimetinėjimas. Todėl štai Juozapas yra reiškinys, nes nuolat naudoja daugybę nikų, o Letas tik kartais yra reiškinys (kai pasivadina, pvz. Letuijui), o ar Jota yra reiškinys, aš nežinau. Atsakyti galime tik kiekvienas už save. Šiame tinklapyje aš… Skaityti daugiau »
Niekad nesakiau, neva Vaidas – nickas. Ne apie Patį kalbama.
Letujui yra atsakymas anonimui, parašiusiam „Letui” vietoj savo vardo. Vadinas, jis ir bus Letujas. O jei kur nors po tokiu atsakymu nepasirašiau, tai nebent manydamas, jog tai savaime aišku. Ar manai, kad skaitytojai buki?
Letas: „Ne apie Patį kalbama.”
Letas: „o kas be VSD su FSB, Vaido ir Barabanovos dar čia lankosi?”
Nelabai supratau, ar čia tik aš, Jota bei dvi struktūros lankosi?
Tuomet natūraliai kyla klausimas – o kuriai iš tų struktūrų priklauso Letas ir „personažas”? 🙂
ŠIUO METU lankosi, nes kai straipsnis „nuvažiuoja” per toli, jis niekam nebeįdomus išskyrus keletą asmenų. Kodėl Pačiam reikia aiškinti tarsi pirmokui?