Bernardinai.lt
Vienu iš demokratinės valstybės bruožų paprastai vadinama tai, kad politinė valdžia pati privalo paklusti įstatymams, kuriuos leidžia. Kitaip sakant, demokratinėje valstybėje visi privalo būti lygūs prieš įstatymą, nepaisant socialinio statuso, turimo kapitalo, pažinčių ar einamų pareigų. Deja, teiginys apie visuotinę lygybę prieš įstatymus Lietuvoje paprastai sutinkamas su ironiška šypsena. Dažniausiai ne dėl to, kad jis būtų ginčijamas. Lietuvoje neteko sutikti nė vieno įtakingo politiko ar verslininko, kuris nebūtų tvirtinęs, kad įstatymus privalu visiems gerbti. Tačiau kasdieniame gyvenime ši pagarba kažkodėl išgaruoja. Lieka nerašyta taisyklė – įstatymų laikomasi tik tiek ir tada, kai jų nesilaikymas gali sukelti nemalonių sankcijų. Kitaip sakant, įstatymai nėra suvokiami kaip viešąjį gyvenimą struktūruojančios naudingos taisyklės, sukurtos dėl bendrosios gerovės. Daug dažniau įstatymai suvokiami kaip būdas įtvirtinti tai, kas naudinga juos „prastumiančiai“ grupei.
Iš Senovės Graikijos kildinamas posakis – dura lex, sed lex (blogas įstatymas – vis vien yra įstatymas). Lietuviškoji šio posakio variacija: įstatymų laikosi tik kvailiai.
Teko kalbinti vienos stambiausių Lietuvos įmonių vadovą. Kalbėjome ir apie mokesčių mokėjimą, įstatymų laikymąsi. Jis liūdnai konstatavo, kad Lietuvoje labiausiai gerbiami ne tie verslininkai, kurie sąžiningai laikosi įstatymų, bet kurie atvirai juos ignoruoja. Šaunumas Lietuvoje suvokiamas kaip sugebėjimas apgauti valstybę ir neatsidurti už grotų. Net nesusimąstant, kad ta apgauta valstybė – tai mes patys, o įstatymai yra vienintelis būdas sureguliuoti viešą gyvenimą, išvengiant jėgos kulto. Vienintelė alternatyva įstatymams – neribota stipresniojo, turtingesniojo valdžia.
Deja, nusikaltėliai, aferistai Lietuvos žiniasklaidoje paprastai aprašomi ne kaip bailiai, nesugebantys gyventi pagal įstatymus, bet kaip drąsūs herojai, asmenybės. Visiškas absurdas, kai jie pavadinami „autoritetais“, formuojant įsitikinimą, kad ne asmenybės branda, bet neteisėtais būdais uždirbtų pinigų kiekis bei žiaurumas yra tikrasis autoriteto pamatas.
Ne mažesnė problema ir tai, jog valdžia Lietuvoje suvokiama pirmiausia kaip privilegijų rinkinys, galimybė būti lygesniam už kitus. Tokiu būdu valdžios vyrų ir moterų elgesys tampa ne teisingumo apaštalavimu, bet įtvirtina nuostatą, kad įstatymai tėra nemalonūs suvaržymai, kurių galingieji gali nepaisyti. Jei įstatymai – tai išmintingas, teisingas viešojo gyvenimo sutvarkymas, tai apie kokias privilegijas galima kalbėti? Privilegijas elgtis neišmintingai ir neteisingai?
Štai ministras, paaiškėjus, kad nemokamai pramogavo valstybei, t. y. visiems mums, priklausančioje įmonėje Druskininkuose, tvirtina, kad nieko blogo dėl to nemato, nes jis juk ministras – supraskime, vienas iš valstybės akcininkų. Politikas taip pat pabrėžia, kad tikrai turi kur Druskininkuose apsigyventi ir gali už save susimokėti. Net neabejoju tuo. Absoliuti dauguma politikų pradeda naudotis valstybe kaip savo nuosavybe ne todėl, kad sunkiai verčiasi, trūksta lėšų pragyventi, bet todėl, kad yra užsikrėtę sovietinio nomenklatūrinio mąstymo virusu, yra įsitikinę, kad valdžia – tai ne tarnystė, bet privilegijos ir galimybė dalinti bendrąsias gėrybes savo nuožiūra.
Neturėtume stebėtis, kaip Lietuvos premjeras reaguoja į „žento skandalą“. Jis piktinasi, grasina kritikams prokuratūra. Socialdemokratų lyderis veikiausiai nuoširdžiai nesupranta, kodėl jam metami kaltinimai tuo, ką buvusi komunistinė nomenklatūra daro nuo pat sugrįžimo į valdžią 1992 metais, kai tik turi tam progą. Juk dar amžiną atilsį Algirdas Brazauskas pagarsėjo fraze „vsio zakonna“.
Tai, kad piktnaudžiavimas valdžia mūsų nestebina, nereiškia, jog turėtume su juo taikstytis. Nenoriu tikėti, kad teisus yra vienas iš socialdemokratams palankių politikos apžvalgininkų, kuris man tiesiai pareiškė: Lietuvoje žmonių pakantumas korupcijai yra toks aukštas, kad jokie su valdžios piktnaudžiavimu susiję skandalai nepaveiks socialdemokratų reitingų. Dėl vieno dalyko šis apžvalgininkas tikrai teisus – esminiai pokyčiai gali prasidėti tik nuo mūsų pačių nepakantumo neteisingumui.
Viename iš gražiausių Vakarų Lietuvos miestų socialdemokratų kandidatas į Seimo narius jau pusmetį visus laisto pažadais, kad jis gali „pramušti“ iš valdžios vieną ar kitą dalyką. Nemažai žmonių džiaugsmingai klausosi kalbų apie protekcijas, kurias šis politikas tikrai ar menamai gali parūpinti, ir net nesusimąsto, kad gali būti ir kitokia Lietuva, kur žmonių gerovė priklauso ne nuo politikų protekcijų ir malonės, kur visi siekiame bendro gėrio, o ne kiekvienas, kaip gūdžiais sovietiniais laikais, paslapčia tempiame viską, ką tik įmanoma pagriebti, sau.
Ne tik liūdna, bet ir pikta tampa, kai kurioje nors parapijoje išgirsti, kad kunigas lankstosi prieš politiką, padovanojusį klebonijai šaldytuvą ar skyrusi valstybės lėšų taisyti stogą. Dvasiniam ganytojui, regis, visai nesvarbu nei teisingumas, nei gyvybės kultūros puoselėjimas politiniame gyvenime. Na, kai mąstome kaip jaučiai, tai su mumis ir elgiasi kaip su jaučiais.
Tikri pokyčiai prasidės tik tada, kai paklausime – ar mes norime prisiimti atsakomybę būti žmonėmis, ar mes norime gyventi valstybėje, kuri turi stiprius vertybinius pamatus, ar mums pakanka politinio pastato, stovinčio ant takaus smėlio, apkabinėto šūkiais „Viskas žmogui“ ar „Nusipelnėme gyventi geriau“? Tikrai nepakaks vien moralizavimo ar piktinimosi, būtina, kad nepakanta korupcijos puvėsiams būtų kiekvieno iš mūsų kasdienio gyvenimo principu.