Bernardinai.lt
Liepos 4 dieną buvau pakviestas dalyvauti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąskrydyje vykusioje diskusijoje apie gyvybės Lietuvą. Esu dėkingas už galimybę diskutuoti su autoritetingais politikais – profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir Irena Degutiene. Prisipažįstu, pakviestas į diskusiją, kiek skeptiškai vertinau jos pavadinimą, nes baiminausi, jog jis nukreips pokalbį į skundus dėl prieštaringos gyvybės apsaugos sistemos Lietuvoje, tačiau diskusija pranoko mano lūkesčius, nes buvo kalbama apie pamatus, o ne fasadą.
Diskusijoje stengiausi kalbėti trumpai. Siūlau tekstą, parengtą pagal sąskrydyje perskaitytą pranešimą.
Kalbėti apie gyvybės Lietuvą – sudėtingas iššūkis. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti viskas paprasta: kuo daugiau gyventojų, kuo didesnis bendrasis vidaus produktas, kuo aukštesnė vieta įvairiose tarptautinės statistikos lentelėse, tuo esame „gyvesni“. Tačiau ar iš tiesų taip yra?
Šiandien Europa medžiagine prasme yra turtingesnė nei bet kada anksčiau, tačiau akivaizdu, jog Europos gyvybingumas jau kuris laikas ne didėja, bet mažėja. Kaip dar prieš dešimtmetį yra taikliai pasakęs popiežius Benediktas XVI, Europai vis labiau trūksta vilties, ji pradėjo gėdytis savęs, susirgo beprasmybe. Tai liudija tiek dramatiškai sumažėjęs gimstamumas, tiek depresijų, priklausomybių, savižudybių didėjimas, tiek gėdijimasis savo istorijos ar net vertybinio pamato.
Noriu pabrėžti, kad šis gyvybingumo stygius tikrai nėra kokių nors ekonominių problemų padarinys. Veikiau priešingai – prarandanti gyvybingumą Europa kartu praranda ir imunitetą ekonominėms problemoms.
Tokia tikrovė yra sudėtingas iššūkis, į kurį yra pagunda reaguoti bailiai ir neeuropietiškai: t. y. paskelbti, kad visa Europa keliauja pražūtin, o mes turime užsidaryti savajame Nojaus laive. Esą visos problemos ir nuodėmės sklinda iš kitų Europos valstybių, o mes esame tyri, išmintingi ir ištikimi vertybėms.
Pirmiausia teiginys apie „blogą Europą“ ir „gerą Lietuvą“ neturi jokio faktinio pagrindo. Dar svarbiau tai, kad Europa šiandien serga dėl to, kad pradėjo bijoti būti europietiška, savo baimes apraizgė plačiu biurokratijos tinklu. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad meluoja tie, kurie teigia, jog turime bėgti nuo Europos, nes tai reikštų bėgti nuo savęs pačių. Šiandien mes turime būti labiau europiečiais, nei esame, ir padėti kitoms Europos valstybėms priminti jų tikrąją tapatybę. Beje, tai Lietuva daro tarptautinių santykių srityje. Nemaža dalimi dėl mūsų principingos laikysenos šiandien ES apie Ukrainos krizę kalba kur kas labiau europietiškai, nei to norėtų kai kurių politiškai galingų Europos valstybių vadovai.
Esu tikras, jei mes sugebėtume būti Gyvybės Lietuva, tai būtų svarbiausias mūsų indėlis į Europos gijimą nuo dabartinių dvasinių sutrikimų.
Kas gi ta Gyvybės Lietuva? Pradėsiu nuo kiek abstraktaus apibrėžimo: tai kurianti, autentiška ir save dovanojanti žmonių bendrija.
Gyvybė – tai kūryba ir nuolatinis schemų įveikimas, naujų erdvių atvėrimas, nuotykis. Kūryba visada rizikinga, jai reikia drąsos. Jai būtina viltis, ir kartu kiekviena tikra kūryba dovanoja viltį kitiems. Kurianti gyvybė visada veržli ir auganti. Ji nėra koks nors „technokratinis projektas“, nėra režisuojama iš viršaus, bet veikiau yra kiekvienos jos dalies potencialo išskleidimas.
Gyvybė – tai autentiškumas. Kiekvienas gimstame kaip unikali Dievo svajonė, bet, deja, dažnai gyvename ir mirštame kaip kieno nors kopijos. Mes stengiamės imituoti kitus, su kažkuo lenktyniauti, konkuruoti. Tačiau mes stipriausi ir gyvybingiausi būname tada, kai būname savimi. Tai pasakytina ir apie valstybę. Gyvybės Lietuva – tai valstybė, kuri nebijo savo praeities, kuri iš jos semiasi savo stiprybės, mokosi iš kitų, bet visada išlieka savimi.
Gyvybė – tai savęs dovanojimas. Deja, bet tai dažniausiai užmirštama tiesa. Kai bandome save pernelyg tausoti, tampame akli ir kurti kitų rūpesčiams, mes tik silpnėjame ir nykstame. Gyvybės Lietuva – tai dovanojanti save, sugebanti aukotis dėl kitų, reaguoti į kito skausmą valstybė. Solidarumas nėra beprasmis jėgų eikvojimas, tai esminis stiprybės šaltinis. Dovanojimas mus augina, o ne skurdina.
Priešingybės Gyvybės Lietuvai:
Suskilusi į skurdo ir aukštuomenės getus Lietuva.
Skurdas, kad ir kokiu pavidalu jis reikštųsi, visada yra bendrojo gėrio perspektyvos išdavystė. Dar Platonas rašė: jei valstybėje yra skurstančiųjų, ji negali būti vadinama teisinga. Deja, bet šiandien Lietuva yra suskilusi į „skurdo Lietuvą“ ir savajame gete užsidariusią „aukštuomenę“. Visuotinai teigiama, kad dauguma žmonių nusivylė politika. Viena iš svarbiausių priežasčių, nes jie ne kartą įsitikino, kad tai, kas vadinama „politika“, tėra peštynės „aukštuomenės“ gete ir jo vidinių problemų sprendimas.
XIX amžiaus pabaigoje panaši situacija paskatino marksizmo atsiradimą ir stiprėjančią socialistinės revoliucijos propagandą. Ji buvo paprasta: „Ar jūs turite ką prarasti, išskyrus savo grandines? Jei ne, tai kodėl nesurengus revoliucijos?“ Rusijoje tokios revoliucijos nepavyko išvengti, žinome, kokių siaubingų padarinių ji turėjo. Europoje jos išvengta ir čia labai padėjo perspektyvos pasikeitimas, perėjimas nuo konkurencijos, konflikto prie bendrojo gėrio perspektyvos.
Anuomet tam didžiausią įtaką turėjo Katalikų Bažnyčia ir popiežiaus Leono XIII išmintis. Šiandien mes jau galime pasinaudoti turtingą Bažnyčios socialinio mokymo tradicija. Trūksta ne išmintingų receptų, o valios, apsisprendimo, kad suskilusi Lietuva yra problema ir grėsmė.
Neteisybėje gyvenanti Lietuva.
Dar šv. Augustinas teigė, jog valstybė, kurioje trūksta teisingumo, yra ne kas kita kaip plėšikų gauja. Tikiu, kad Lietuva yra pažengusi teisingumo keliu nuo gaujos prie valstybės, tačiau kelionė dar tęsiasi. Teisingumo sistema yra kur kas platesnė nei teismų sistema. Labai svarbu, kad išsiugdytume ir vaikams ugdytume nepakantumą neteisybei ir supratimą, jog lengvesnis problemos sprendimas nebūtinai yra geriausias.
Svarbu ir tai, kad gebėtume drąsiai reaguoti į neteisybę, net jei ji tiesiogiai mūsų neliečia, ir neskubėtume teisti bei keikti kitaminčių, bet kantriai bandytume įsiklausyti į jų poziciją ir kalbėtis su jais.
Nemokanti savęs mylėti, savidestruktyvi Lietuva.
Kad galėtume mylėti kitą, pirmiausia turime išmokti sveikai mylėti save. Mylėti – tai nereiškia idealizuoti, bet veikiau pasitikėti, surizikuoti tikėti. Dar vienas svarbus dalykas – sveiko pasididžiavimo savo Tėvyne ugdymas. Mūsų istorija unikali ir labai turtinga, ir mes tikrai turime kuo didžiuotis. Drąsiai apie tai kalbėkime, pasakokime savo vaikams apie mūsų istorijos didvyrius, Agresija paprastai kyla iš bejėgiškumo jausmo. Taip pat ir saviagresija, kurios labai daug Lietuvoje. Dalijimasis geromis praktikomis iš praeities ir dabarties – labai svarbus priešnuodis.
Mes turime ne aimanuoti dėl labai didelio savižudybių skaičiaus Lietuvoje, bet čia ir dabar daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad keistume situaciją. Absurdiška moralizuoti ir keikti emigravusius, daug svarbiau kurti tokią Lietuvą, į kurią jie veržtųsi sugrįžti.
Išpuikusi ir godi Lietuva.
Jau daug metų Lietuvoje kalbama apie sėkmės, turto, ekonominės gerovės Lietuvą. Savaime tai nėra blogai, bėda ta, kad iš esmės kalbama apie išpuikusią ir godžią Lietuvą, kuri ne tiek bando būti savimi, realizuoti savo talentus ir misiją, kiek dalyvauja beprotiškose lenktynėse, kurias pati susigalvojo, kuri supainioja prioritetus ir grįžta prie seklaus marksizmo, tvirtinančio, kad gyvenimo tikrovė – tai ekonominės gėrybės, o visa kita – neesminis atsitiktinumas.
Šiandien Lietuvoje turime daug turtingų žmonių, kurie tesvajoja apie vienintelį dalyką – kaip tapti turtingesniems negalvodami apie socialinę atsakomybę, apie aplinkos tausojimą, pagalbą stokojantiesiems. Nepamirškime, kad iš tiesų turtingas ne tas, kuris turi, bet tas, kuris sugeba duoti.
Užsisklendusi užsisklendusių žmonių valstybė.
Deja, tapome užsisklendusia užsisklendusių žmonių bendruomene. Užsisklęsti galima savo Facebook paskyroje, siaurame draugų ar interesų rate, savo kiemo problemose. Užsisklendęs žmogus tampa vis įtaresnis ir jaučiasi nesaugus. To padarinys – dar didesnis noras užsisklęsti.
Šiandien girdime daug balsų, reikalaujančių, kad turime užsisklęsti nuo JAV, Europos Sąjungos. Tai tikrai nėra kelias į savosios tapatybės išsaugojimą. Neurozė (o būtent jos ženklas yra užsisklendimas) nėra autentiška žmogaus būsena. Melas, jog skirtumai visada yra blogis, kurį būtina pašalinti. Tik skirtingos natos gali sudaryti melodiją.
Atsiverti kitam – tai nereiškia išduoti save. Priešingai, tik atsiverdamas kitam, net ir man nepriimtinam, aš auginu save. Primenu, jog gyvybė niekada nėra užsisklendusi, ji veržiasi į naujas erdves.
Kaip visa tai, ką sakiau, galima būtų išversti į politinio veikimo kalbą? Galiu pasiūlyti dekalogą politikams, norintiems būti Gyvybės Lietuvos misionieriais.
1. Kalbėti ne apie žmones, bet kalbėtis su žmonėmis.
2. Būti vilties, o ne baimės liudytojais.
Politika privalo tapti vilties, kūrybos, telkimo bendram darbui, o ne gąsdinimų ir manipuliavimo baimėmis vieta. Tai nėra vien deklaracija – tai kasdienė programa kiekvienam politikui.
3. Tiesti tiltus tarp žmonių, kur tik tai įmanoma.
Tiesti tiltą – tai reiškia ieškoti kito. Net jei kitas šiandien netaps draugu, tikėtina, kad kalbėjimasis jam neleis tapti bent jau aršiu priešu.
4. Niekada nepamiršti, kad galutinė instancija yra sąžinė ir Dievas, o ne žiniasklaida ir rėmėjai.
5. Gerbti kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir savąjį.
Tai reiškia nenusiristi iki klouno, linksminančio potencialius rinkėjus. Šiandien labai trūksta politiko garbės kodekso. Jei politikas pats negerbia savo profesijos, natūralu, kad iš jos šaiposi ir kiti.
6. Dovanoti save, o ne parduoti.
Politika – tai misija, o ne „įvaizdžio“ pardavinėjimas. Tik tas gali vadinti save politiku, kuris pasiryžęs dovanoti savo laiką ir energiją žmonėms, o ne paprasčiausiai „dirba politiku“ už atlyginimą. Jei norime kurti Gyvybės Lietuvą, kurios viena iš svarbiausių savybių – dovanojimo kultūra, būtina pradėti nuo savęs.
7. Visada ieškoti ne patogaus, populiaraus, bet teisingo sprendimo.
8. Prisiminti, kad stiprus ne tas, kuris niekada neparvirsta, bet tas, kuris nuvirtęs turi jėgų vėl keltis.
9. Mylėti Tėvynę, kaip Dievo dovaną. Kiekviena dovana yra tiek malonė, tiek išbandymas.
Savinieka visada yra pralaimėjimas. Mums reikia ne skųstis ir aimanuoti, bet kasdien padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad Tėvynė taptų bent per žingsnelį gražesnė ir teisingesnė.
10. Prisiminti, kad valdžia – tai pirmiausia tarnystė ir atsakomybė, o ne galia.
Politikas atstovauja žmonėms ir, panaudodamas jam suteiktas politines galimybes, tarnauja jiems. Pirmiausia – tarnauja silpniausiems, nes jiems labiausiai reikalinga valstybės globa. Jis įsiklauso į visus, bet ne pataikaudamas, o nuoširdžiai ieškodamas sprendimo, kuris atitiktų bendrojo gėrio principą. Kai politikas nustoja tarnauti, jis tampa politikieriumi, politiniu tranu ir tarnauja ne Gyvybės Lietuvai, bet savo reikšmingumo iliuzijoms.
Nepamirškime, kad išlieka tik tai, kas statoma ant tikro pamato, kas gyva. Nepainiokime iliuzinės gyvybės su tikra. Šiandien Lietuvos politikoje labai daug iškamšų, manekenų, imituojančių gyvus politikus. Tai politikai, kurie neturi pamato, bet tik dideles ambicijas ir valdžios geismą.
Kiekvieną rytą paklausk savęs – ar tu dar netapai vienu iš jų? Didžiausia politiko nesėkmė – ne pralaimėti rinkimai ar kuris nors balsavimas, bet vidinė mirtis, virtimas iškamša. Galima kurį laiką apgauti kitus, kad vis dar esi gyvas. Tačiau tiesa visada išryškėja. Tuo labiau kad savęs niekada neapgausi.