Bernardinai.lt
Tekstų ciklas „Propagandos istorija ir technikos“
Jau nuo seniausių laikų būta pastangų, kaip „pagauti“ vaizdą ir jį įamžinti. Vystantis techninėms priemonėms vyko įvairiausi eksperimentai, tačiau tik 1800 m. anglas Thomas Wedgwoodas labai priartėjo prie to, ką galima vadinti šiuolaikinės fotografijos ištakomis. Jis eksperimentavo su šviesą „pagaunančia“ kamera ir cheminėmis priemonėmis, kurios turėjo padėti vaizdą perteikti popieriaus lape. Eksperimentai buvo tik iš dalies sėkmingi, ir mokslininkas konstatavo, kad, deja, tikslaus vaizdo perteikti jam nepavyksta.
Tai pavyko prancūzui Nicephore Niepce, prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Wedgwoodo eksperimentų. 1822 m. padaryta seniausia fotografija. Tai gamtos vaizdas, nufotografuotas per langą. Didžiausia problema buvo tai, kad toks vaizdų fiksavimo metodas buvo labai nepraktiškas. Išlaikymas, būtinas užfiksuoti vaizdą, buvo nepaprastai ilgas – nuo aštuonių valandų iki kelių dienų. Tai reiškia, kad fotografuoti buvo galima tik nejudančius objektus, ir fotografavimui buvo reikalingos specialios sąlygos. Į pagalbą atėjo Louisas Daguerre, kuris patobulino fotografavimo procesą, kad išlaikymą jau buvo galima skaičiuoti minutėmis, o ne valandomis. 1838 m. buvo padaryta pirmoji nuotrauka, kurioje matomas ir žmogus. Tai buvo praeivis Paryžiuje, kuris pateko į kadrą, fotografuojant Paryžiaus vaizdą.
Taip prasidėjo fotografijos era. Beje, jau nuo pat pradžių būta bandymų „tobulinti“ gautus vaizdus. Kadangi pirmieji dagerotipai (taip kurį laiką vadinosi fotoaparatai) turėjo ilgą išlaikymą ir joks žmogus negalėjo išsėdėti prieš kamerą tiek laiko nemirksėdamas, dažnai žmonės portretuose būdavo užsimerkę. Ši problema buvo paprastai sprendžiama specialiais dažais „patobulinant“ gautą vaizdą ir pavaizduojant atmerktas žmogaus akis.
Fotografijos labai gretai išpopuliarėjo, labai madingos tapo daugelyje Vakarų pasaulio miestų įkurtos fotografijų galerijos. Pradėta eksperimentuoti nuotraukomis iliustruojant knygas, laikraščius, tačiau tik nuo XX amžiaus pradžios galima kalbėti apie fotožurnalistikos pradžią, laikraščiuose piešinius pradėjo išstumti nuotraukos. Gausiai iliustruotų laikraščių tiražai labai išaugo, nes buvo daug žmonių, kurie nemokėjo skaityti arba labai prastai skaitė, taip pat miestuose buvo daug imigrantų, dar neišmokusių vietos kalbos – jiems nuotraukos laikraščiuose kur kas labiau nei tekstas tapo svarbiausiu informacijos apie tai, kas vyksta pasaulyje, šaltiniu. Kiekvienas XX a. pradžios laikraštis turėjo nuotraukų retušuotoją, kurio užduotis buvo suteikti vaizdams didesnį dramatiškumą. Dauguma žurnalistų buvo įsitikinę, kad nuotraukų „tobulinamas“ yra normalus dalykas, nes nuotraukos jų akyse buvo viena iš meno atmainų.
Kita vertus, propagandininkai labai greitai suvokė nuotraukų galią. Tekstu skaitytojas dar galėjo suabejoti, o nuotraukos buvo suvokiamos kaip būdas pateikti neatremiamus įrodymus. Pranešimas apie pergalę kare džiugina, tačiau kur kas didesnių emocijų sukelia pergalės šventimo vaizdai, jie, be kita ko, sukuria aktyvaus dalyvavimo tikrovėje įspūdį. Kilo manipuliavimo nuotraukomis pagunda. Galima teigti, kad tik atsiradus fotožurnalistikai prasidėjo tikrieji informaciniai karai.
Aptarsime keturis pagrindinius propagandinio nuotraukų panaudojimo būdus.
I. Objektų pasirinkimas
Kad vaizdai atliktų propagandinę misiją, nebūtina jų klastoti, pakanka „pastebėti“ tik tai, kas patogu, ir ignoruoti viską, kas netinka propagandinei schemai. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, davęs įsakymą amerikiečiams kariams įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą, ilgą laiką reikalavo, kad nė vieno žuvusio kario vaizdas nepatektų į laikraščius ar televiziją. Jis baiminosi, kad tai gali sukelti neigiamą amerikiečių reakciją ir sukelti pasipriešinimą dalyvauti kare. Tiesa, po kurio laiko prezidentas persigalvojo, nes nusprendė, kad patogiau kalbėti apie amerikiečių aukas dėl teisingumo ir gerovės visame pasaulyje.
Selektyvūs vaizdai gali skirtingai „įrėminti“ tą pačią informaciją. Tokią pamoką JAV valdžia gavo per Vietnamo karą. Karo lauke šis karas buvo praktiškai laimėtas, tačiau buvo pralaimėtas informacinis karas. Iš Vietnamo plūstantys vaizdai sukėlė JAV didžiulę antikarinę kampaniją, taip pat didino tarptautinės bendruomenės spaudimą. Panaši situacija pasikartojo po keliasdešimties metų Somalyje. 1993 m. spalio 3 dieną čia įvyko lemiamas mūšis su vietos diktatoriaus kariais. Kariniu požiūriu jis buvo sėkmingas, buvo suimti svarbiausi diktatoriaus Mohamedo Aidido patarėjai, tačiau žuvo 18 JAV karių ir dar 84 buvo sužeisti. Kraupias žuvusiųjų nuotraukas išplatino žiniasklaida, ir tai sukėlė šoką JAV. Radikaliai pasikeitė visuomenės nuomonė. Iki tol dauguma amerikiečių pritarė, kad Somalį reikia išvaduoti nuo kraupios diktatūros, o dabar buvo pareikšta, kad negalime leisti JAV vaikinams žūti toli nuo tėvynės. Netrukus JAV prezidentas priėmė sprendimą atšaukti karines pajėgas iš Somalio. Diktatorius M. Aididas triumfavo.
Vienas liūdniausių propagandinio nuotraukų pateikimo pavyzdžių – 1937 m. Miunchene įvykusi paroda „Amžinasis žydas“, kurioje buvo eksponuojami atgrasūs vaizdai iš žydų tautos gyvenimo. Sąmoningai buvo atrinktos atgrasios fizionomijos. Parodos tikslas buvo dar labiau įdiegti nužmogintą žydų vaizdą, Beje, paroda buvo labai populiari, per penkias dienas ją aplankė daugiau nei keturi šimtai tūkstančių lankytojų, o paskui ji buvo perkelta į Vieną bei Berlyną, kur taip pat sulaukė sėkmės.
II. Manipuliavimas fonu
Kol fotoaparatai buvo daugiausia naudojami studijose, buvo įprasta fotografuoti žmones nupieštų vaizdų fone. Netrukus manipuliavimas fonu tapo svarbia propagandine priemone. Yra išlikę daug įspūdingų fotografijų iš JAV Pilietinio karo laikotarpio. Daugumos jų fonas buvo specialiai sukurtas. Fotografai ir jų pagalbininkai ilgai ruošdavosi fotografuoti, perkeldavo į reikiamą vietą daugiau žuvusiųjų, pridėdavo kitų detalių fone, kurios turėjo suteikti vaizdui ypatingą dramatizmą.
1935–1936 m. Italijos valdžia uždraudė žurnalistams fiksuoti realius italų kariuomenės kampanijos į Abisiniją vaizdus. Išradingi žurnalistai nusprendė, kad žiūrovams tokie vaizdai reikalingi, ir jie buvo surežisuoti sukuriant fotografijoms reikiamą foną ir suvaidinant norimą sceną su italų kariuomenės uniformomis aprengtais aktoriais.
Egipto saugumo tarnyba panaudojo suklastotas nuotraukas, kad įtikintų Libijos diktatorių Muammarą al-Gaddafi, jog jo siųstiems žudikams pavyko nužudyti buvusį Libijos premjerą Abdulą Hamidą Bakoushą, kuris buvo vienas iš opozicijos diktatoriui lyderių ir gyveno Egipte. Gaddafi buvo pateikta gulinčio ant žemės kraujo klano fone Bakousho nuotrauka. Jei diktatorius būtų atidavęs nuotrauką analizuoti ekspertams, šie veikiausiai būtų nesunkiai pastebėję neatitikimus ir supratę, kad opozicionierius tik apsimeta ir guli specialiai pritaikytame fone.
Kai Kinijos komunistų lyderis Mao dingo iš viešumos ir pasklido gandai apie jo sunkią ligą, buvo pateiktas fotoreportažas, kuriame komunistų lyderis neva dalyvauja devynių mylių plaukimo rungtyje. Tačiau kruopšti nuotraukų analizė parodė, kad tai klastotė, kilo skandalas. Beje, labai panaši situacija pasikartojo Rusijoje, kai kažkur buvo pradingęs Vladimiras Putinas, o jo spaudos tarnyba pateikė vaizdų apie esą jo dalyvavimą susitikimuose su kitais politikais. Netrukus paaiškėjo, kad tai seniau nufilmuoti vaizdai bei fotografijos, kuriuos bandoma pateikti kaip ką tik įvykusius įvykius.
III. Nuotraukos detalių keitimas
Keisti nuotraukos detales pradėta labai anksti. Naudotos cheminės priemonės buvo labai jautrios ir dažnai dangaus fonas nuotraukose būdavo per daug blyškus, todėl fotografai buvo linkę nuspalvinti jį norimu būdu, taip pat pridėdavo kokią nors detalę, kuri galėtų suteikti nuotraukai gyvumo, labiau džiugintų užsakovą.
Beje, tobulėjant fotografijos technikai, atsirado nemažai žmonių, kurie reikalavo „patobulinti“ seniau darytas fotografijas. Dalis fotografų įsiklausydavo į tokius poreikius ir „taisė“ senas fotografijas. Šiandien, kai atsirado nuotraukų tvarkymo programos, kai prasidėjo skaitmeninių nuotraukų era, „tobulinamas“ tapo įprastu fotografų veiksmu.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vakarų valstybės siekė pademonstruoti, kad turi galingą aviaciją bei daug karinės technikos. Neretai tai buvo daroma paprasčiausiu būdu – nuotraukose, kur vaizduojami kariniai lėktuvai, jų skaičius buvo gerokai padidinamas, pridedant naujų detalių į fotografijas.
Sovietų diktatorius Josifas Stalinas reikalavo, kad jo nuotraukose oda turi būti šviesesnė, nesimatyti ratilų po akimis. Ilgą laiką Michailo Gorbačiovo nuotraukose buvo pašalinama įgimta dėmė, kurią jis turėjo ant kaktos.
Bene dažniausiai nuotraukų detales diktatoriai reikalaudavo keisti, norėdami iš žmonių atminties pašalinti nepageidaujamus asmenis. Visi muzikantai, rašytojai, visuomenės veikėjai, kurie prarasdavo J. Stalino malonę, turėjo būti pašalinti iš vadovėlių, jei tik būdavo galimybė, jie būdavo ištrinami iš oficialių nuotraukų, tarsi niekada jų nebūtų buvę. Vienas iš žymiausių pavyzdžių – nuotrauka, kurioje J. Stalinas apžiūrinėja Maskvos–Volgos kanalą kartu su Nikolajumi Ježovu. Vėliau Ježovas buvo paskelbtas nusikaltėliu ir tose pačiuose nuotraukose, kur buvo užfiksuoti du žmonės, dabar puikavosi tik Stalino figūra, o Ježovas buvo ištrintas. Ironiška, kad po J. Stalino mirties, pradėjus kovą su vado kultu, iš dalies oficialių nuotraukų buvo ištrinamas pats J. Stalinas.
Taip pat iš Sovietų Sąjungos politinėse šventėse naudojamų nuotraukų palaipsniui buvo ištrintas neįtikęs Mao bei Dubcekas.
IV. Fotomontažas
Tai kelių nuotraukų sudėjimas į vieną vaizdą. 1857 m. Oscaras Reijlanderis buvo pirmasis meninio fotomontažo autorius. Jis sudėjo trisdešimt portretinių fotografijų į dvi alegorines kompozicijas, vaizduojančias alternatyvius gyvenimo kelius. Jo sėkmė įkvėpė kitus.
Politikoje vieni pirmųjų fotomontažų susiję su nužudytu JAV prezidentu Abraomu Linkolnu. Tebuvo likusios kelios nuotraukos, o vaizdų su šiuo populiariu prezidentu paklausa buvo labai didelė. Todėl pradėti kurti įvairiausi fotomontažai, kuriuos žmonės mielai kabindavosi namuose ant sienų.
1917 m. Londono laikraštis „The Times“ paskelbė kraupią nuotrauką, kurioje rodoma, kaip žuvusių karo metu vokiečių kūnai perdirbami į gliceriną, iš kurio daromas muilas. Tai sukėlė didžiulę reakciją. Nors iš tiesų, kaip netrukus paaiškėjo, nuotraukos buvo fotomontažai, kuriuose buvo sujungtos nudvėsusių arklių, kurie iš tiesų buvo naudojami glicerinui gaminti, ir iš fronto parvežamų žuvusių kareivių nuotraukos. Nors vėliau buvo paskelbta, kad laikraštis panaudojo fotomontažą, tai padarė labai neigiamą ilgalaikę įtaką muilo pramonei. Beje, didžiausią įtaką šie fotomontažai padarė Kinijos, kurioje labai stiprus protėvių kultas, žmonėms.
Daug triukšmo sukėlė Šaltojo karo metu paskelbtas fotomontažas, kuriame Vokietijos prezidentas Konradas Adenaueris dėvi fašistinę uniformą. Taip norėta paryškinti tikras ar menamas šio politiko sąsajas su nacizmu. Fotomontažas buvo paskelbtas sovietinei įtakai paklūstančioje Rytų Vokietijoje. Netrukus Vakarų Vokietijos spaudoje pasirodė fotomontažai, kuriuose Rytų Vokietijos politiniai lyderiai vaizduojami su sovietinės milicijos uniformomis.
Ilgainiui tobulėjant fotografijos technikai, fotomontažai tapo kasdienybe. Taip pat ir politikoje. Pasaulyje pagarsėjo satyrinis fotomontažas, kurioje eksprezidentas George W. Bushas su sūnumi prezidentu žvejoja Naujajame Orleane, nusiaubtame „Katrinos“ uragano. Fotomontažo tikslas buvo paryškinti tai, kad prezidentas per daug pasyviai reaguoja, kovodamas su katastrofos sukeltais padariniais.
Pateikiau tik keletą pavyzdžių, kaip fotografijos tampa propagandos įrankiais. Neretai tvirtinama, kad šiandien karais vaizdais yra net svarbesnis nei kova tradiciniais ginklais.
Svarbiausias šio teksto tikslas – priminti, kad turime būti kritiški ir dėmesingi ne tik skaitydami tekstus, bet ir žvelgdami į iliustracijas. Neretai būtent jos naudojamos kaip svarbiausia informacinio karo dalis.