Pasakojama, kad Sovietų Sąjungos ilgametis diktatorius Leonidas Brežnevas, kai jam patarėjai sunerimę kalbėjo apie tai, kad lenko popiežiaus išrinkimas 1978 metais gali kelti grėsmę totalitarinio socializmo sistemai pasaulyje, pastarasis pašaipiai paklausė: :O kiek popiežius turi divizijų?“
Popiežius Jonas Paulius II pergyveno ne tik Leonidą Brežnevą, bet ir sovietinį totalitarizmą ir labiau nei NATO divizijos prisidėjo prie jo griūties. Jis įkvėpė žmonėms drąsos priešintis neteisybei, kalbėjo apie žmogaus orumą ir laisvės svarbą.
Šventasis Sostas ir toliau pasaulį keičia ne divizijomis ir ginklu. Tiesą pasakius, paradoksalu, kad popiežius Pranciškus šiandien yra labai gerbiamas taip pat ir nekatalikų. Jis atrodo toks svetimas vyraujančiai globaliai vartojimo kultūrai. Tačiau, regis, žmonės šiandien labiausiai ilgisi vilties, tikrumo ir liudijimo, kai žodžiai sutampa su darbais.
Yra ir dar vienas dvasinis lyderis, kuris neturi nė vienos divizijos, tačiau yra labai gerbiamas įvairių pasaulėžiūrų žmonių. Tik, skirtingai nuo popiežiaus, su Jo Šventenybe Dalai Lama įtakingi politikai susitinka nenoriai. Jei popiežiaus apsisprendimas atvykti į kurią nors valstybę sutinkamas kaip didžiulė šventė, reta valstybė šiandien drįsta pakviesti oficialaus vizito Dalai Lamą XIV. Beje, būtent popiežiui Pranciškui pakako drąsos ir noro pasikvieti kitos religinės tradicijos lyderį į Vatikaną ir jie, regis, labai vaisingai kalbėjosi, puikiai suprato vienas kitą.
Kuo nė vienos divizijos neturintis ir jau daugybę metų į savo Tėvynę grįžti negalintis Dalai Lama atrodo pavojingas dabartiniam politiniam elitui? Kodėl Kinijos valdžia deda milžiniškas pastangas, kad sutrukdytų Dalai Lamos ir šių laikų politikų dialogą, spaudžia Tibeto rėmimo grupes? Viena iš svarbiausių priežasčių – tai, kad Dalai Lama, kurį Kinijos valdžia bando vaizduoti kaip valdžios trokštantį sumanų intrigantą, kiekviename susitikime griauna mitus ir stereotipus. Svarbiausia, suduoda stiprų smūgį galingos propagandos kuriamam mitui apie galingąją Kiniją, kuri rūpinasi kiekvienu savo žmogumi. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Dalai Lama jau seniai kalba ne apie nepriklausomo Tibeto atkūrimą, bet apie kultūrinio ir religinio paveldo išsaugojimą, apie autonomiją, apie, bent jau, dialogą, susėdus prie vieno stalo. Deja. Bijoma net to, o svarbiausia priežastis yra ta, kad kiekvienoje totalitarinėje valstybėje įvaizdis ir regimybė vyrauja prieš tikrovę ir laisvę. Totalitarinė valdžia gyvena apimta nuolatinio siaubo, kad jei tik įsileis bent kiek laisvės, tiesos sakymo, viskas pradės griūti.
Na, o šiuolaikiniam pasaulio politiniam elitui Dalai Lama XIV ypač nepatogus. Nes jis – vien jau savo egzistavimu – sugriauna melagingą įsitikinimą, kad gyvename laikais, kai žmogaus teisės yra universalus tarptautinės politikos principas. Savo demokratinėmis tradicijomis besididžiuojančios šalys yra pasiryžusios kovoti už žmogaus teises Kosove, Irake, bet ne Ruandoje ar Tibete. Patogiausia būtų priimti Kinijos propagandą, kad Kinija puikiai rūpinasi tibetiečiais, gerina jų gyvenimą ir padeda „pabusti“ iš „lamaistinio sapno“. Na, tai, kad „nedėkingi“ tibetiečiai, esą paveikti Dalai Lamos ideologijos, užuot džiaugęsi, renkasi simbolinį susideginimą už laisvę, – visai netelpa į vakarietiško „politinio korektiškumo“ schemas.
Juk taip negražu pripažinti, kad Tibetas yra „pamirštas“, nes Kinija turi aibę divizijų ir labai daug gundančių komercinių pasiūlymų.
Ką gi, artėjant Tarptautinei žmogaus teisių dienai kur kas patogiau solidarizuotis su tomis mažumomis, kurios „madingos“, kurių rėmimas gali duoti politinių dividendų, o ir sau atrodysi modernus ir inteligentiškas. Tačiau tiesa ta, kad Tibetas ir kenčiantys tibetiečiai, pabėgėlio lemtį privalėjęs prisiimti Dalai Lama yra realūs ir yra kraujuojantis klausimas – ar tikrai visi žmonės šiandien turi teisę į gyvybę, laisvę, įsitikinimus, gyvenimą Tėvynėje? Beje, mes Lietuvoje, kurie mėgstame keikti Europos Sąjungą ar Vakarus apskritai dėl vertybių užmaršties, patys labai greitai perėmėm visus keikiamų vakariečių įpročius. Manau, kad pamenate, kaip mus nervino, kai Prancūzijos ar Vokietijos vadovai ramino Vytautą Landsbergį, jog reikia būti nuosaikesniam, mandagesniam, nes Lietuvių laisvės byla gali trukdyti svarbiems ekonominiams santykiams su besikeičiančia Sovietų Sąjungą. „Negi prekyba jiems svarbiau už žmones ir jų laisvę?“ – piktinomės anuomet. O šiandien tai mus vis dar piktina? Ypač jei susiję ne konkrečiai su mūsų skausmu, o su kita, geografiškai tolima, tauta, kuri yra pavergta ir vis labiau pamirštama?