Jau po pusmečio Lietuvoje vyks net dveji rinkimai. Rinksime savo valstybės vadovą penkeriems metams, taip pat turėsime apsispręsti dėl europarlamentarų, kurie atstovaus Lietuvai Europos Parlamente. Nors per pastaruosius metus vis labiau pajuntame, kad ES institucijos siekia reglamentuoti mūsų gyvenimus, tačiau Prezidento rinkimai neabejotinai mums svarbesni. Prezidentą turėsime tik vieną, ir jis darys įtaką ne tik Lietuvos užsienio politikai, bet ir atliks dirigento vaidmenį vadovaudamas Seimo, Vyriausybės ar net teisinių institucijų orkestrui, o mūsų europarlamentarai bus nedidelė, retai tarpusavyje sutarianti grupelė Europos Parlamente.
Tačiau šįsyk, esu tuo tvirtai įsitikinęs, būtent Europos Parlamento rinkimai kels kur kas daugiau aistrų nei kova dėl valstybės vadovo posto.
Priežastis paprasta. Tik stebuklas gali sutrukdyti dabartinei Prezidentei Daliai Grybauskaitei būti perrinktai dar vienai kadencijai. Tai galutinai tapo aišku po to, kai politikas Algirdas Butkevičius, dar galintis sugrąžinti rinkimų intrigą, atsisakė konkuruoti ir užleido vietą Zigmui Balčyčiui. Pastarasis bando drąsinti save ir partiją, kuriai atstovauja, ryžtingomis kalbomis, tačiau, panašu, pirmiausia siekia užsitikrinti dar vieną kadenciją EP, ir Prezidento rinkimų kampanija gali jam padėti.
Prezidento rinkimų intriga pradėjo nykti jau kiek anksčiau – kai Tėvynės sąjunga paskelbė, jog nekels savo kandidato į valstybės vadovo postą, bet rems dabartinę Prezidentę. Nors pastaroji ne kartą yra sakiusi, kad nenori būti siejama su jokia partija, tačiau tokio pobūdžio parama jai labai svarbi, nes Lietuvoje būtent dešiniojo politinio sparno rinkėjai yra kur kas aktyvesni viešojoje sferoje ir galėtų kelti nepatogių klausimų apie vis iškylančius D. Grybauskaitės praeities veiklos faktus, polinkį į autoritarizmą bei globalizmą.
Neabejoju, kad per rinkimų kampaniją dabartinei Prezidentei bus priminta jos keistoka laikysena didžiausių politinių skandalų metu. Turiu galvoje tiek „Snoro“ banko bankroto istoriją, tiek pedofilijos bylos eigą, tiek keistas istorijas su slaptųjų pažymų nutekinimu. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kuris nors Dalios Grybauskaitės oponentas būtų pakankamai stiprus nuosekliai kritikuoti Prezidentę.
Labiausiai patyręs „slaptosios informacijos pokerio“ žaidėjas tarp pretendentų į Prezidentus kompanijoje neabejotinai yra darbiečiu tapęs Artūras Paulauskas. Tačiau jis vis dar turi „pralaimėtojo“ žymę po to, kai jo vadovaujami socialliberalai prasmego į nebūtį. Viktoras Uspaskichas jį atgaivino kaip politiką, visiems laikams parodydamas, kas jų santykiuose yra bosas. A. Paulausko, kuris, beje, pirmasis įsiregistravo kandidatu rinkimuose, bėda, kad patirtis negali kompensuoti to, jog jis praktiškai neturi politinių kozirių. Nelabai tikiu, kad už kadaise viešųjų ryšių specialistų šypsotis išmokytą ir į politinį folklorą įėjusį šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau“ Nacionalinio saugumo komiteto vadovą Seime balsuos net ištikimiausi V. Uspaskicho gerbėjai. Eilinis pralaimėjimas Prezidento rinkimuose pačiam A. Paulauskui reikš subliūškusias viltis tapti Darbo partijos vadovu ir sugrįžti į Seimo pirmininko postą, iš kurio kažkada jį pašalino dabartiniai politiniai bendražygiai.
Zigmas Balčytis jau pareiškė, kad žino, kaip galima laimėti Prezidento rinkimus. Jo žinojimas vertas dėmesio, jei jis viliasi, kad Daliai Grybauskaitei bus pasiūlytos pareigos kurioje nors tarptautinėje institucijoje, kurių ji nenorės atsisakyti. Tik tokiu atveju, jei dabartinė Prezidentė nedalyvautų rinkimuose, realūs šansai atsirastų ir Z. Balčyčiui, už kurį veikiausiai nebalsuotų net ir visi socialdemokratų simpatikai. Tiesa, jis gali rinktis tą pačią strategiją, kuria praėjusiose rinkimuose naudojosi Algirdas Butkevičius: svarbiausia – prasibrauti į antrąjį turą, o ten galbūt pavyks suvienyti protesto balsus. Tačiau anuomet antrojo turo nebuvo, gali būti, kad jo nebus ir 2014-aisiais. Kita vertus, nesu tikras, ar Z. Balčytis, siejamas su nomenklatūriniu LSDP sparnu, sugebėtų patraukti tuos centro–dešinės rinkėjus, kurie nejaučia simpatijų D. Grybauskaitei, nepaisant jai skirtų Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio pagyrų, balsus.
Vis dar nelabai aiški Liberalų sąjūdžio pozicija. Prieš kurį laiką atrodė, kad ši partija yra apsisprendusi kelti Petro Auštrevičiaus kandidatūrą. Tiesa, šis politikas, regis, jau nepasinaudojo „auksine galimybe“, kai konkuravo su Valdu Adamkumi, paskelbdamas originaliausią šūkį „Už Petrą“. Nuo to laiko šis politikas net prarado politinį prekės ženklą „Petras“, kurį užkariavo jo bendravardis Gražulis, taip pat netapo liberalų vedliu Europos Parlamento rinkimuose. Labai abejotina, kad ir per Prezidento rinkimus jis galėtų pakilti aukščiau nei trečia ar ketvirta vieta. Tuo labiau kad ir jo bendrapartiečiai pastaruoju metu kartoja, jog Dalia Grybauskaitė jų nenuvylė.
Ką gi, jei dabartinės Prezidentės „tvirtos rankos“ retorika maloni Lietuvos liberalų ausiai, tegalima konstatuoti, kad Lietuvos liberalams žmogaus orumą turi tik netradicinės seksualinės orientacijos asmenys.
„Tvarkos ir teisingumo“ partija vis kartoja, kad nepraranda vilties, jog jų pirmininkui, priesaiką sulaužiusiam prezidentui Rolandui Paksui bus leista dalyvauti varžytuvėse dėl valstybės vadovo posto. Tačiau tokios vilties telikę trupiniai, tad galima laukti Valentino Mazuronio kandidatūros. Tačiau jo galimybes apsunkina vien jau „atsarginio varianto“ statusas. Tiesa, ši partija galėtų dar kartą nustebinti iškeldama skandalingiausią savo narį Petrą Gražulį. Tai galėtų būti saldus R. Pakso kerštas, jog nesipildo Lenos Lolišvili pranašystės apie šviesą politinę ateitį.
Teko skaityti, kad „Drąsos kelio“ nariai neatmeta galimybės, jog Neringa Venckienė dalyvaus Prezidento rinkimuose. Tačiau tokį planą sunku priimti rimtai. Ne tik dėl to, kad per visą politinio egzilio laikotarpį N. Venckienė taip ir nesugebėjo net ją užjaučiantiems žmonėms paaiškinti savo veiksmų ir planų, bet ir dėl to, kad per visą Seimo istoriją sunku atrasti labiau susiskaldžiusią frakciją nei „Drąsos kelio“. Žadėta kova su politinės sistemos drakonu kol kas nežavi.
Vienas įdomiausių Prezidento rinkimų dalyvių – žaliųjų kandidatas Bronis Ropė, kuris turi gerų galimybių sutelkti protesto prieš dabar dominuojančias partijas balsus. Panašu, kad rinkimuose jis užims nuosaikiai euroskeptišką poziciją ir daugiausia akcentuos politinio elito egoizmą ir didžiulę socialinę nelygybę Lietuvoje. B. Ropė turi labai tvirtas pozicijas Ignalinoje, nors situacija šiame rajone nelabai viltinga ir vargu ar padeda šiam kandidatui prisiimti politinio gelbėtojo vaidmenį. Tikėtina, kad B. Ropė gali gauti daug balsų provincijoje, tačiau ir šįsyk rinkimų rezultatus lems tai, už ką apsispręs Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Šiauliai, o čia B. Ropei rinktis balsus gali būti itin sunku. Tuo labiau kad jam teks dėl tų pačių rinkėjų grumtis su patyrusiais A.Paulausku, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kandidatu bei Z. Balčyčiu.
Galima teigti, kad būtent B. Ropė bus Prezidento rinkimų „juodasis arkliukas“, kuris gali nustebinti geru rezultatu, bet gali likti ir paskutinis. Labai daug kas priklausys nuo komandos, kurią jis pasirinks rinkimų kampanijos metu, ir nuo to, kiek politinės charizmos jis turi. Šiuo metu nematau galimybių, kad jis galėtų rimtai konkuruoti su D. Grybauskaite, nebent per artimiausius mėnesius jam pavyktų perimti iniciatyvą, surengus politinį turą per Lietuvą ar kuria nors ryškia iniciatyva.
Tikėtina, kad bus ir daugiau kandidatų, tačiau būkime realistai – per likusį laiką nė vienas mažai žinomas veikėjas negali tikėtis įsitvirtinti viešojoje erdvėje, sukurti masinį palaikymo judėjimą. D. Grybauskaitė lieka tvirta rinkimų favoritė ne todėl, kad ji būtų nuosekliai įgyvendinusi savo rinkimų pažadus, būtų tapusi tikra kovotoja su politine korupcija ir būtų sugebėjusi iš esmės reformuoti politinę sistemą, bet dėl to, kad šiandien ji neturi opozicijos su nuoseklia politine programa, tvirtais lyderiais ir įtaigiu ryžtu tarnauti bendrajam gėriui.
Man asmeniškai apmaudu, jog rinkimuose veikiausiai nebus kandidato, kuris rimtai žiūrėtų į Bažnyčios socialinį mokymą, atstovautų krikščioniškajai demokratijai. Tačiau dar nė vienos situacijos niekam nepavyko pakeisti vien piktinimusi. Turėsime tokį prezidentą, kurio nusipelnėme.