Ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai labai reikia permainų. Suprantu, kad tai nuvalkiota frazė, nes visi (net ir tie, kurie labai prisidėjo, kad gyventume būtent taip, kaip gyvename) šiandien skelbia apie permainų būtinybę, Tačiau tiesa ta, kad šiandien turime gerokai aprūgusią visuomenės „grietinėlę“ ir ji yra užkonservavusi įvairiomis prasmėmis neteisingą būvį, kai žmonių balsas sprendžiant bendruosius reikalus priimamas kaip uodų zyzimas – erzina, bet yra išrasta įvairiausių priemonių, kaip jį nutildyti. Įsitikinome, jog visai nesvarbu, kokį prieskonį turi „politinė grietinėlė“ –konservatyvų, liberalų, socialdemokratinį ar kitokį. Esmė ta, kad yra „chebra“, kuri įgyvendina savo interesus ir tarnauja pinigams.
Tikrai sutinku, kad toje „chebroje“ yra visai simpatiškų žmonių, yra net tokių, kuriems širdį skauda dėl žmonių nelaimių, tačiau jie tvarkosi pagal „chebros dėsnius“, kurie skelbia, kad pinigai visada svarbiau už žmones.
Manęs tokia situacija netenkina. Prisipažįstu, labai norisi paprasčiausiai peržegnoti politinį gyvenimą ir nebežiūrėti jo pusėn. Kita vertus, suprantu ir pokario partizanus, kurie turėjo labai nedaug vilties, bet kovojo prieš vergystę, nes paprasčiausiai norėjo išlikti žmonėmis.
Nenoriu pasakyti, kad Lietuvos Sąrašas yra tobuli „geriečiai“, kurie pakilo į kovą prieš supuvusią sistemą. Aš į juos veikiau žiūriu kaip į pilietiškumo partizanus, kurie, logiškai mąstant, neturi perspektyvų. Bet todėl, jog jie nepasiduoda, meta iššūkį, keičia pasaulį, aš neturiu moralinės teisės jų nepalaikyti.
Mano galva, šiandien turime klausti ne apie tai – ar jiems pavyks? Šiandien turime klausti savęs – ar dar turime drąsos plaukti prieš vyraujančią politikos srovę. Kiekvienas turime apsispręsti tardamasis su savo sąžine.
Jei Vilniuje balsuočiau ne už Lietuvos Sąrašą, nors tikrai ir kituose sąrašuose yra ne vienas padorus ir patikimas politikas, jausčiausi, jog pasidaviau, praradau viltį. Aš vis dar tikiu, kad įmanomos tikros permainos, kurios prasideda ne nuo revoliucijų, bet nuo nedidelių žingsnių teisinga kryptimi, tirpdant baimę ir neteisybę. Tad uždekime savo apsisprendimų žvakes ir kažkas tikrai pradės keistis.
Andrius Navickas
Bernardinai.lt redaktorius