Bernardinai.lt
Vienas iš sudėtingiausių uždavinių šių laikų socialinės rūpybos sistemoms – kaip įgyvendinti prisiimtus didelius socialinius įsipareigojimus sparčiai senėjančioje visuomenėje, kur vis daugėja žmonių, kuriems reikalinga pagalba, o jaunų žmonių skaičius vis mažėja? Tai daugiabriaunė problema, kurios ištakos ne tik radikalūs demografiniai pokyčiai, bet ir supasaulietinta socialinė rūpybos sistema, kai centralizuoti valstybės aparatai perėmė tas funkcijas, kurias seniau atliko šeima, bendruomenė, Bažnyčia.
Sakoma, kad išmintingas ne tas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris mokosi iš klaidų, sugeba jas ištaisyti ir jų nebekartoja. Tad siūlau tekstų ciklą apie tai, kaip XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo idėja, jog dera perkurti visuomenę, ją radikaliai patobulinti naudojant tuos pačius metodus, kurie paprastai naudojami sodininkystėje – taip gimė eugenika ir jos fanatikai. Padariniai buvo kraupūs. Deja, dabar vėl pasigirsta siūlymų, kiek rafinuočiau, bet iš esmės ta pačia dvasia spręsti sudėtingas socialines problemas. Tikiu, kad turėsime drąsos ir išminties tam pasipriešinti.
„Pasidaryk pats“ mentalitetas, kuris ypač stiprus dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje, pradėjo formuotis jau Renesanso epochoje. Savotišku jo manifestu galima vadinti Džovanio Piko dela Mirandolos kalbą apie žmogaus orumą, kurią jis parengė taip ir neįvykusiam viešam disputui.
Priminsiu svarbiausią jos fragmentą: „
Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valią ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių
“.
XVII a. tą pačią mintį, tik be retorinių puošmenų, išsakė Džonas Lokas tvirtindamas, kad žmogaus prigimtis yra švarus lapas ir tai, ką jame įrašysime, yra tik mūsų reikalas. Neturėtume stebėtis, kad netrukus subrendo plataus masto iniciatyvos radikaliai pertvarkyti pasaulį. Nebepakako asmeninės laisvės erdvės, norėjosi perkurti visą pasaulį. Prancūzijos Revoliucija parodė, kad tai įmanoma, bet tenka mokėti labai didelę kainą. Tačiau kai žmogus paragauja iliuzijos, jog jis yra tikrasis pasaulio šeimininkas, apie padarinius jau nebegalvojama. Erzinančius, gąsdinančius visuomenės elementus juk galima paprasčiausiai pašalinti, ar ne?
Eugenikos sąvoką (kilusią iš graikų kalbos žodžio eu-genes – „gera kilmė“) pirmą kartą panaudojo Fransis Galtonas 1883 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyventojų sudėties tyrimas ir visuomenės vystymasis“ (Inquiries into Human Faculty and Its Development). Čia eugenika apibrėžta kaip mokslas, skirtas patobulinti įgimtas rasės savybes. Pasak Galtono, raktas į svarbiausių žmonijos problemų sprendimą – ne ugdymas ir socialinių sąlygų gerinimas, kurie reikalauja daug laiko ir energijos bei duoda tik ribotų rezultatų, bet tinkamas paveldimumo teorijos duomenų taikymas. Mes turime ne pasyviai stebėti, kaip pati gamta atrankos būdu bando tobulinti žmoniją, bet perimti žmonijos tobulinimą į savo rankas.
Vis dėlto būtų neteisinga Galtonui ant pečių užkrauti visą garbės ir atsakomybės dėl eugeninio mąstymo įdiegimo naštą. Mintis, jog žmonija, nepaisant labai spartaus technikos progreso, yra atsidūrusi krizėje, buvo itin paplitusi XIX a. pabaigoje. Pramoninė revoliucija radikaliai pakeitė tiek žmonių kasdienybę, tiek gyvenamąją aplinką. Vienas iš labiausiai į akis kritusių naujųjų reiškinių – labai gausios ir gąsdinančios proletariato klasės atsiradimas.
Nuskurdę, nualinti, už duonos kąsnį pasiryžę bet kam proletarai pasiturinčiai visuomenės daliai atrodė tarsi socialinis maras. Tiesa, kartu kėlė ir sąžinės graužatį. Šioje situacijoje itin patogia bet kokio kaltės jausmo ištirpdymo priemone tapo socialinio darvinizmo teorija, teigianti, kad ne tik gamtos pasaulyje, bet ir visuomenėje vyksta natūrali atranka, išlieka stipriausieji, o silpni, degradavę žmonės pasmerkti gyventi apgailėtinomis sąlygomis arba apskritai išnykti. Pasak socialinio darvinizmo, proletariato moralinė degradacija, polinkis nepaisyti socialinių normų yra ne nežmoniško skurdo padarinys, bet jo priežastis. Proletariato skurdas – tik jų pačių kaltė, talento, dvasinės stiprybės trūkumas. Savimi sugebantys pasirūpinti visuomenės nariai neturi savęs kaltinti, jog visuomenės sode gausiai pridygo piktžolių – degradavusių žmonių.
Tiesa, tam tikra kaltė visuomenės elitui vis tik tenka, nes jie ištobulino sveikatos apsaugos priemones tiek, jog jos pradeda trukdyti natūraliai gamtos atrankai. Neįgalieji, elgetos, valkatos, ligoniai dėl technikos priemonių pažangos gyvena ilgiau nei anksčiau ir susilaukia palikuonių, kurie perneša „užkratą“ ir į kitas kartas. Tokioje situacijoje aktyviai reaguoti, sprendžiant „degradavusios“ visuomenės dalies problemą, ne tik pateisinama, bet ir privaloma.
Viena skandalingiausių asmenybių XIX a. pabaigoje JAV, pirmoji moteris, kandidatavusi prezidento rinkimuose 1872 m., – Viktorija Vudhal teigė, kad pagaliau visiems tapo akivaizdu, jog daugintis dera tik tam tikrą intelektualinį lygį ir gerovę pasiekusiems žmonėms, o protiškai atsilikusiems, nusikaltėliams, elgetoms, visiems tiems, kurie nėra pageidaujami mūsų visuomenėje, tai turi būti griežtai uždrausta.
Amžių sandūroje tokia pozicija tapo dominuojanti tiek Europoje, tiek JAV. Beje, svarbu pabrėžti, kad kalbant apie eugeninio mąstymo įsitvirtinimą, iniciatyva kilo pirmiausia iš intelektualų sluoksnio, o valstybės institucijos ilgą laiką reagavo skeptiškai ar atliko saugiklių nuo ypač radikalius pavidalus įgaunančio eugeninio entuziazmo vaidmenį.
Prie eugenikos labai prisidėjo ir tai, kad įtakingiausi to meto turtuoliai nusprendė investuoti į žmonijos „tobulinimą“ solidžias sumas. Jau XX a. pradžioje buvo įkurtas Karnegio fondas, kuris siekė finansuoti visus mokslinius tyrimus, galinčius prisidėti prie žmonijos progreso. Į fondo tarybą buvo įtraukti svarbūs to meto autoritetai iš mokslo, pramonės sričių. Netrukus pradėjo lietis ir kitų milijonierių investicijos.
Pavyzdžiui, verta paminėti Džoną Rokfelerį, kurio fondas rėmė įvairius mokslininkus, dirbančius paveldimumo tyrimų srityje. Vienas jų – Džozefas Mengelė – vėliau vykdė kraupius eksperimentus su žmonėmis Aušvico koncentracijos stovykloje.
Įsitikinimas, kad paveldimos ne tik biologinės, bet ir moralinės bei socialinės savybės, XX a. antroje pusėje atmestas kaip klaidingas, amžiaus pradžioje buvo nepajudinama mokslo dogma, turėjusi milžinišką poveikį daugumos Vakarų valstybių politikai.
Pats Galtonas daugiausia dėmesio skyrė pozityviai eugenikai – siekiui, jog tinkamos poros, tai yra genetiškai saugios nuo bet kokio pobūdžio degradacijos, būtų skatinamos susilaukti kuo daugiau vaikų. Buvo kuriamos specialios konsultacinės tarnybos, kurios aiškino, kas yra paveldimumas ir kokį sutuoktinį dera pasirinkti.
Ilgainiui pozityvioji eugenika daugiau dėmesio pradėjo skirti „šeimos grynumui“. Beje, Vokietijoje vietoj sąvokos „eugenika“ buvo naudojama kita – „rasinė higiena“. XX a. pradžioje populiarėjo įsitikinimas, kad pavojų kelia ne tik santuoka su degradacijos užkratą nešiojančiais tautiečiais, bet ir net su tarsi sveikais ir sėkmingai gyvenančiais kitų rasių atstovais. Rasių maišymasis buvo įvardijamas kaip viena iš degradacijos priežasčių. Taip pat, aiškinant apie paveldimumą, buvo taikoma venerinės ligos analogija. Sveikas žmogus per santykius su sergančiuoju venerine liga užsikrečia, o sergančiojo tokie santykiai nepagydo. Taip pat ir rasių maišymasis turi tik negatyvių padarinių.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad eugenika, kaip ir rasinė higiena, buvo labai populiarios akademinės disciplinos. Ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas net tvirtino, kad eugenika – tai perspektyviausia sociologijos sritis.
Kalifornijos valstijoje JAV 1903 m. buvo įteisinta prievartinė sterilizacija, tapusi negatyvios eugenikos simboliu. Sterilizacijos šalininkai tvirtino, kad būtina kuo greičiau imtis priemonių, nes tie, kuriems, galvojant apie visos visuomenės sveikatą, nederėtų pratęsti giminės, dauginasi itin sparčiai.
Svarbiausia užduotis – nubrėžti aiškią ribą, atskiriančią tuos, kurių dauginimasis, kaip teigė žymiausias eugenikos sąjūdžio JAV veikėjas Čarlzas Davenportas, tėra „sugedusios bei išsigimusios protoplazmos srautas“.
JAV buvo įkurtas Eugenikos registrų biuras, kuris ėmėsi ambicingo uždavinio inventorizuoti situaciją, užfiksuoti visus degradacijos atvejus, teikti rekomendacijas dėl prievartinės sterilizacijos. Panašūs registrai buvo kuriami ir daugumoje Europos valstybių.
1907 m. Londone buvo įkurta Eugenikos ugdymo bendruomenė, o dar po penkerių metų čia įvyko pirmasis tarptautinis eugenikos kongresas, galutinai tapo aišku, kad eugenika tapo svarbiu tarptautiniu reiškiniu.
(Bus daugiau)