Bernardinai.lt
Pokalbis su Gyvybės Lietuvos sąjūdžio iniciatoriumi ir signataru Andriumi Navicku. Šio Sąjūdžio deklaraciją ir signatarų sąrašą galite rasti – ČIA.
Prieš kurį laiką keliolika žinomų žmonių paskelbė Gyvybės Lietuvos sąjūdžio deklaraciją. Gal galėtum pakomentuoti šią iniciatyvą? Kuo ji skiriasi nuo dar prieš keletą metų suburto Krikščioniško pilietinio veikimo forumo?
Gyvybės Lietuvos sąjūdis tikrai nėra alternatyva Krikščioniško pilietinio veikimo forumui. Pastarasis buvo sumanytas, kaip erdvė įvairių konfesijų krikščionims bendradarbiauti. Forumas pirmiausia yra tarnystė, skirta padėti koordinuoti įvairias krikščioniškas iniciatyvas. Aišku, galima apgailestauti, kad mes neišnaudojame Forumo erdvės. Kita vertus, bendrystei, pasitikėjimui auginti visada reikia laiko.
Na, o Gyvybės Lietuvos sąjūdis yra iniciatyva, kuri remiasi krikščioniškomis vertybėmis, ir mes, jos iniciatoriai, mielai bendrausime su kitų krikščioniškų iniciatyvų įgyvendintojais.
Kaip kilo sąjūdžio iniciatyva? Susidėjo keli dalykai. Viena vertus, pastaruoju metu dar intensyviau svarsčiau apie krikščionio pilietinę misiją. Taip pat buvau pakviestas perskaityti pranešimą apie Gyvybės Lietuvą. Taip mano galvoje pradėjo skambėti šis pavadinimas. Pirmas įspūdis buvo kiek kritiškas – per daug sąsajų buvo su judėjimais, kurie susitelkę ties bioetikos temomis, tačiau paskui pagalvojau apie popiežiaus Jono Pauliaus II įtrauktą „gyvybės kultūros“ sąvoką, kuri yra labai plati.
Dar vienas svarbus dalykas – artėja Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis. Simboliškas metas, kai ypač svarbu klausti – o kokią mes valstybę kuriame? Prieš daugiau nei ketvirtį amžiau pradėjo burtis Sąjūdis, kuris nutraukė okupacijos grandines. Žengtas nepaprastai svarbus žingsnis. Tačiau po euforijos paprastai ateina dvasinės dykumos laikotarpis. Matome, jog daugelio žmonių širdyse teisingesnės Tėvynės viltis apvytusi, kūrybiška laisvė vis labiau virsta vykdytojų masės triumfu. Turime pasirinkimą – galime keikti dabartinę situaciją ir visą energiją skirti kaltų paieškomis, arba galime uždegti savą vilties ir veikimo žvakę.
Mes turime nepriklausomą valstybę. Ne visos pasaulio tautos tuo gali pasigirti. Mes turime politinę sistemą, kurios mums pavydi baltarusiai, ukrainiečiai. Pabrėžiu tai, nes neteisinga būtų matyti vien negeroves. Kita vertus, demokratija be vertybinių pamatų virsta įtūžusios minios diktatūra. Politika be padorumo ir vertybių yra savidestruktyvi. Taip pat gyvename pagundų virsti vartotojais konformistais tirštumoje. Tiesa ta, kad negalima vienu metu būti ir laisvu piliečiu, ir vartotoju. Tikiu, kad mes vis dar turime pasirinkimą, Bent jau visada turime galimybę ir pareigą kovoti savo partizaninį laisvės karą. Ne prieš ką nors, bet už savo Tėvynę, laisvę ir žmogiškumą. Būti žmogumi nėra paprasta, ypač šių laikų pasaulyje, kur labai lengva virsti funkcija, marionete ar telezombiu.
Tai, kad pasivadinote Sąjūdžiu, yra sąmoningas apeliavimas į Lietuvos Sąjūdį, padėjusį atkurti Nepriklausomybę?
Taip. Nes išlaikyti laisvę yra ne mažiau sunkus ir svarbus uždavinys, nei ją iškovoti.
Tarp signatarų yra tiek partinių, tiek nepartinių žmonių. Kodėl pakvietėte signatarais būtent šiuos žmones?
Siekiame sutelkti žmones, kurie tiki, kad politinis gyvenimas gali būti atgaivintas, atnaujintas remiantis pagarba žmogaus orumui, bendrojo gėrio, teisingumo, solidarumo ir papildomumo (subsidiarumo) principais. Pernelyg dažnai krikščionys Lietuvoje apsiriboja vien gynyba nuo įvairių destruktyvių politinių iniciatyvų. Tačiau to tikrai nepakanka – mes turime sutarti ir dėl to, apie kokią valstybę svajojame. Sąjūdžio tikslas keisti tiek politinio gyvenimo „gramatiką“, stilių, tiek ir aiškiai įvardyti vertybinį pamatą, kuris taptų politikos turinio stuburu.
Sąmoningai vengiau signatarais kviesti kokias nors politines pozicijas užimančius žmones, pavyzdžiui, Seimo narius ar europarlamentarus, ministerijų darbuotojus. Vienintelė Jūratė Laučiūtė yra Kretingos miesto tarybos narė. Kita vertus, ji turi labai solidžią visuomeninio veikimo patirtį, ir iš jos visi galime daug ko išmokti.
Jau teko girdėti klausimą – ar šis Sąjūdis rūpinsis tik Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atnaujinimu? Sąžiningai sakau – daugiausia vilčių iš tiesų sieju su pokyčiais šioje partijoje. Tačiau taip pat tvirtai galiu pareikšti, kad Gyvybės Lietuvos sąjūdis tikrai nebandys derintis prie kurios nors partijos interesų, bet veikiau darys spaudimą visiems politikams išlikti padoriems, rūpintis bendruoju gėriu, ginti žmogaus orumą. Tiek, kiek TS-LKD ar bet kuri kita partija įaugins į savo veiklą principus, kuriuos įvardijame savo deklaracijoje, tiek jos stiprės.
Labai džiaugiuosi, kad signatarais sutiko būti žmonės, kuriuos drąsiai galiu vadinti savo autoritetais, žmonėmis, kurie man padeda pasitikrinti savo moralinį kompasą. Pirmiausia – rašytoja, visuomenininkė Vanda Juknaitė, „Ateities“ redaktorė Reda Sopranaitė, tikybos mokytoja Raimonda Kuklienė, teisininkas Vygantas Malinauskas, politologas Vincentas Vobolevičius, nepaprastai kuklus ir gilus krikščionis, turintis, regis, labai pasaulietišką – auditoriaus – specialybę Vincentas Lazauskas.
Esu dėkingas senam pažįstamam Žygimantui Pavilioniui, kuris ne tiek seniai baigė ambasadoriaus JAV ir Meksikoje kadenciją ir, beje, yra politikos mokslų daktaras, jo disertacija – apie Bažnyčios įtaką politiniam gyvenimui. Kai pasidalinau su juo savo idėja, jis ne tik entuziastingai prisijungė ir dar rekomendavo kelis aktyvius krikščionis, kuriems tikrai rūpi politinio gyvenimo atnaujinimas. Nesiekėme suburti kuo daugiau signatarų, nepretenduojame vadintis krikščionišku elitu. Mus veikti įkvepia Jėzaus žodžiai, kad jis paprastai pasirenka silpnus ir kvailesnius, idant sugėdintų galinguosius. Tikiu, kad bendražygiai nesupyks už šį teiginį: mes tikrai nebijome būti Dievo kvaileliais.
Ar galvojate formalizuoti Gyvybės Lietuvos sąjūdį, ar bus fiksuota narystė, aiškus statutas?
Prisipažįstu, esu skeptiškas, kai regiu registruojant naujas organizacijas, kurių didesnę veiklos dalį užima institucinių, organizacinių klausimų sprendimas. Visuomeninė iniciatyva gali būti institucionalizuota tik tada, kai tai tampa būtina. Dabar tokio poreikio tikrai nėra.
Viena iš didžiausių mūsų partinės sistemos problemų išlieka tai, kad absoliučiai visos partijos yra sukurtos „iš viršaus“, o ne išaugo „iš apačios“. Jei mes kalbame apie politinio gyvenimo atnaujinimą, labai svarbu, kad burtųsi žmonės visoje Lietuvoje, panašiai kaip kažkada visur būrėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės.
O koks tokio susibūrimo tikslas?
Kai mes kalbame apie padorią politiką, apie politikos stiliaus pokyčius, paprastai tai darome tarsi būtume žiūrovai, stebintys politinį spektaklį. Mes piktinamės, kodėl „jie“ nesikeičia. Tačiau banali tiesa, kad visos tikros permainos prasideda nuo mūsų. Nuo to, kaip patys elgiamės, kaip ir apie ką diskutuojame viešojoje erdvėje, ar sugebame išlaikyti savo ir kito žmogaus orumą, ar sugebame atskirti atsakingas geriausių politinių sprendimų paieškas nuo populizmo, pagal kokius kriterijus renkamės per rinkimus, ar aiškiai išsakome savo poziciją politikams, ar padedame jiems atsispirti galios grupių spaudimui.
Dar spalį pasirodys pirmasis Sąjūdžio laikraščio „Gyvybės Lietuva“ numeris. Jis bus skirtas politikos ir vertybių temai. Norime, kad laikraštis paskatintų atsakingas diskusijas. Kas toliau? Tinklo visoje Lietuvoje kūrimas. Diskusijų organizavimas bei laisvės oazių vartotojiškos kultūros dykumoje puoselėjimas.
Būtų klaida lėkti galvotrūkčiais ir skubėti. Man labai patinka vieno garsaus psichoterapeuto Frico Perlzo priesakas: „Nestumk upės, ji teka pati.“ Vaisingai veiklai skubotumas tik trukdo. Kita vertus, labai svarbu, kad iš tiesų būtume upė, o ne maurais apaugusi kūdra.
Primink pagrindinius Gyvybės Lietuvos sąjūdžio deklaracijos teiginius.
Sunku išskirti kurį nors teiginį iš kitų. Mano galva, svarbiausia deklaracijos mintis – raginimas nuo politikos, kaip įvaizdžio vadybos, grįžti prie atsakingo padoraus politinio veikimo. Šiandien daugumai žmonių labai trūksta vilties. Tai susiję ir su politikos susvetimėjimu su realiu žmonių gyvenimu. Politikai kažką įnirtingai svarsto, o mes neatpažįstame jų svarstymuose rūpinimosi mūsų realiomis problemomis. Politikai įprato kalbėtis tarpusavyje, o ne su žmonėmis, anapus Seimo ar Vyriausybės sienų. Politikų susitikimai su žmonėmis paprastai tampa skambių frazių transliacijomis, o ne tikru pokalbiu.
Deklaracijoje taip pat įvardijame, kad šeimos, švietimo ir kultūros politika turi būti valstybės prioritetas. Taip pat mums svarbu pabrėžti, kad nenorime užsisklęsti nuo Europos. Mes esame įsitikinę, kad Lietuva turi svarbią misiją Europoje, gali prisidėti prie vertybinio Europos atsinaujinimo ir negali tenkintis vien direktyvų vykdytojos vaidmeniu.
Kaip galima jungtis prie šio Sąjūdžio?
Po to, kai viešai paskelbėme deklaraciją ir išleisime pirmąjį laikraščio numerį, susitelksime į šio Sąjūdžio ambasadorių visoje Lietuvoje paieškas. Mums rūpi ne masiškumas, bet bendražygių santalka, galinti prisidėti prie kokybinių pokyčių politikoje. Visi, kas suvokia, jog šiandien nevalia likti abejingais stebėtojais, yra pasiryžę skirti laiko ir jėgų Gyvybės Lietuvos kūrimui, gali rašyti man elektroniniu paštu – andriusnavickas@gmail.com.
Tiesa, galiu garantuoti, kad Sąjūdis tikrai nepasiskelbs politiniu gelbėtoju ir prieš rinkimus nevirs politine jėga. Mūsų įsitikinimu, Lietuvoje tikrai netrūksta politinių partijų. Veikiau jau turėtume pripažinti, kad jų gerokai per daug, ypač jei nagrinėsime jų ideologinius skirtumus.
Klausinėjo Gediminas Kajėnas