Bernardinai.lt
Iki Seimo rinkimų dar beveik pusantrų metų, tačiau politinė šachmatų partija, kurios endšpilį (pabaigą) išvysime tik rinkimų naktį, jau vyksta. Tiesa, kol kas dar labai daug klaustukų ir strateginių alternatyvų. Dar nėra visiškai aiškūs ir visi politinės kovos dalyviai.
Jau įprasta, kad praktiškai prieš kiekvienus rinkimus Lietuvoje atsiranda kokia nors nauja partija, vyksta įvairios politinių jėgų tuoktuvės. Šiuo metu daugiausia šansų sukurti dar vieną politinę jėgą turi Naglis Puteikis, o kalbant apie politinius manevrus, sunkiausia prognozuoti, kokius galutinius sprendimus priims gana didelį žmonių pasitikėjimą Savivaldos rinkimuose įgiję visuomeniniai komitetai, kokiu keliu pasuks menkas galimybes savarankiškai patekti į Seimą turinčios politinės partijos (Lietuvos laisvės sąjunga, Žaliųjų partija, Lietuvos sąrašas, Centro partija, respublikonai ar Lietuvos liaudies partijos atstovai).
Puikiai suprantu, kad prognozėms šiuo metu dar labai nepalankus metas. Tvaresnius politinių konfigūracijų pavidalus ar bent jau aiškesnes politines strategijas turėtume išvysti rudenį. Tačiau man rūpi ne įžvalgaus politikos komentatoriaus šlovė, veikiau noriu įsižiūrėti ir aptarti dabartinį politinių figūrų išsidėstymą rinkimų šachmatuose ir įsivardyti tikėtinus politinius ėjimus ir jų įtaką visai politinių šachmatų partijai.
Socialdemokratai: stabilumo ar stagnacijos garantas?
Jei rinkimai vyktų jau šį sekmadienį, labai tikėtina, kad didžiausią frakciją Seime užsitikrintų socialdemokratai. Tiesa, sunku patikėti, jog socialdemokratai per Seimo rinkimus surinks tiek, kad vieni galės formuoti Vyriausybę. Tuo labiau kad vargu ar keisis šios partijos „šalti“ santykiai su Prezidente ir ji dar kartą socialdemokratą premjerą siūlys tik tuo atveju, jei nebus kitos prasmingos alternatyvos.
Prieš kurį laiką bičiulis uždavė intriguojantį klausimą – kodėl socialdemokratų populiarumas nesunyko, nors ši partija per visą valdymo laikotarpį trypčioja vietoje ir nesugeba pasiūlyti aiškios, įtikinamos valstybės ateities strategijos? Spontaniškai atsakiau, kad viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad iš socialdemokratų Lietuvoje tradiciškai tikimasi ne idėjų, bet stabilumo.
Nenuostabu, jog apžvalgininkai piktinasi, kad iki šiol neaišku, ar socialdemokratai pasiryžę statyti atominę elektrinę, ar ne; kaip jie ketina spręsti demografinių veiksnių keliamas socialines problemas; ką pasiūlys tuštėjantiems Lietuvos regionams; ar sugebės sumažinti migracijos srautą; pagaliau, kokią mokyklos, universiteto viziją jie turi? Šaipomasi ir iš to, kad Algirdas Butkevičius primena politinę nendrę, kuri svyruoja į visas puses vėjyje. Tačiau panašu, kad visuomenės dauguma konceptualių pasiūlymų ir išmintingų strategijų iš socialdemokratų net nesitiki. Svarbiausia – stabilumas ir, aišku, dar duonos ir pramogų.
Kol visuomenė nebadauja, o pramogų, kad ir labai banalių, netrūksta, žmonės numoja ranka į visas strategijas, į politiką žvelgia panašiai kaip į vis aikštingesnį Lietuvos klimatą: yra kaip yra, svarbu tinkamai pasirinkti aprangą.
Daug kas priklauso ir nuo kitų politinių partijų veiksmų. Socialdemokratams visai palanku būti kompanijoje su „darbiečiais“ ir „tvarkiečiais“. Nepaisant to, kad tai tikrai nėra patikimi bendražygiai, jų fone nesunku atrodyti valstybininkais ar net išminties „bokštais“. Taip pat ir dešiniųjų kritiniai išpuoliai labiau primena kovą dėl valdžios nei aiškios ir patrauklios alternatyvos formulavimą. Tad socialdemokratams, bent kol kas, neblogai sekasi atlikti „mažesniojo blogio“ vaidmenį.
Tiesa, derėtų pripažinti, kad minėto bičiulio teiginys, kad socialdemokratai visai nieko nepasiūlo ir tik trypčioja vietoje, nėra visiškai teisus. Paradoksalu, bet Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius tapo įprasta, kad kairieji užbaigia dešiniųjų pradėtus darbus. Turiu galvoje tiek lito, tiek euro įvedimą, stojimą į NATO bei ES, suskystintų dujų terminalą. Liūdniau tampa, kai socialdemokratai patys sumąsto kokią nors grandiozinę iniciatyvą, pavyzdžiui, Leo.lt.
Savivaldos rinkimai atskleidė tai, kad socialdemokratų situacija Lietuvoje nėra tokia stabili, kaip atrodo iš sociologinių apklausų ditirambų. Partinė nomenklatūra lieka labai uždara, naujų ryškių politinių figūrų, kas itin svarbu būtų regionuose, atrasti nepavyksta – to padarinys: skaudūs pralaimėjimai Alytuje, Tauragėje, Lietuvos didžiausiuose miestuose.
Tai tik politinių grėsmių sąrašo pradžia. Nepamirškime, jog kitos partijos aktyviai galvoja strategijas, kaip persivilioti socialdemokratų rinkėjus. Kai didžiąją jo dalį sudaro ne socialdemokratijos „fanatikai“, bet politiniai pragmatikai, nėra paprasta ilgą laiką juos išlaikyti.
Tuo labiau kad nėra aišku, ko galima tikėtis iš naujojo „darbiečių“ pirmininko Valentino Mazuronio? Seimo rinkimai bus lemiama kova „tvarkiečiams“ – jei jie patirtų nesėkmę, tai būtų galima kalbėti apie galutinai nusileidusią R. Pakso „saulę“. Tačiau kol kas, kad ir pro debesis, ji šviečia. Miestuose didžiausią pavojų kelia liberalai. Atrodytų, kad socialdemokratai ir liberalai – labiausiai viena nuo kitos nutolusios partijos, tačiau Lietuvos politinėje tikrovėje tai partijos, kur ypač daug pragmatikų. Socialdemokratų situacija gerokai pasikeistų, jei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pakeistų politinio veikimo stilių ir pradėtų ne tik bartis su valdžia, kiek kalbėtis su žmonėmis, kurie tą valdžią renka. Bene didžiausią grėsmę socialdemokratams kelia Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ši nuosaiki centristinė jėga, akcentuojanti sveikesnį gyvenimo stilių, gali būti psichologiškai patrauklus pasirinkimas socialdemokratų rinkėjams, kuriems nejauku perbėgti į „dešiniųjų stovyklą“.
Socialdemokratams dera pasiruošti, jog aršiausiais kritikais jau netolimoje ateityje taps koalicijos partneriai. „Darbiečiai“ nepasinaudojo politine krize, susijusia su švietimo ir mokslo ministro kandidatūros tvirtinimu, idant pasitrauktų iš koalicijos. Nusprendė, kad dar per anksti? Tačiau, pakanka pažvelgti į viešų politinių pareiškimų pastaraisiais mėnesiais suvestinę ir pamatysime, kad aktyviausiai socialdemokratus kritikuoja būtent „darbiečiai“.
Pagrindinis socialdemokratų koziris per iki rinkimų likusį laiką – galimybė pamaloninti žmones įvairiais socialiniais „saldainiais“. Socialdemokratams svarbu išlaikyti politinį mitą, kad „kairieji duoda“, o „dešinieji atima“. Tiesa, kol socialinė politika bus orientuota tik į „gaisrų gesinimą“, emigracijos srautas nemažės ir provincija vis labiau primins dykynę, socialdemokratai negali pernelyg išlaidauti.
Rimčiausias iššūkis – kaip susigražinti pasitikėjimą miestuose? Pradžiai, bent jau Klaipėdoje ir Šiauliuose. Tai padaryti bus labai sunku. Klaipėdoje teks kovoti ne tik su tvirtas pozicijas turinčiais liberalais, bet ir su Naglio Puteikio buriama politine kariauna. Pastarasis politikas didžiausią palaikymą turi būtent uostamiestyje. Na, o Šiauliuose gali tekti grumtis su stiprėjančia R. Karbauskio komanda. Panašu, jog šis politikas pasiryžęs pats kandidatuoti į Seimą vienoje iš Šiaulių vienmandatinių apylinkių. Jei socialdemokratai svajoja apie pozicijų stiprinimą Vilniuje, jiems būtina atrasti charizmatišką lyderį Vilniuje. Tačiau kol kas būtent ryškių politikų socialdemokratai neturi. Vykdytojų jie turi daugiau nei bet kuri kita partija, tačiau strategų bei pirmo plano herojų jiems tikrai trūksta.
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti Algirdo Butkevičiaus politinio svorio ir gabumų. Tačiau po to, kai į Europos Komisiją buvo deleguotas Vytenis Andriukaitis, aptirpo Vilijos Blinkevičiūtės populiarumas, o Aloyzas Sakalas pasiekė itin garbų amžiaus tarpsnį, pasitempti verčiančios kritikos partijos viduje beveik neliko (nekalbu apie aršią politinę konkurenciją). Kuris iš socialdemokratų deleguotų ministrų jums atrodo iškiliu politiku? J. Olekas? Gal kažkada toks ir buvo. Na, nebent Linas Linkevičius. Tačiau visuomenėje jis retai siejamas su socialdemokratais, kur kas labiau su Prezidentūra.
Jei rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, vargu ar kas galėtų pralenkti socialdemokratus. Tačiau per likusius pusantrų metų situacija, spėju, gali gerokai pasikeisti. Vargu ar įmanomas variantas – socialdemokratų sąrašas neperžengia rinkimuose nustatyto slenksčio, tačiau visai realu, kad jiems kitoje kadencijoje teks sugrįžti į opozicijos vaidmenį. Tiesa, taip įvyks tik tuomet, jei politiniai konkurentai pradės kalbėti ne apie žmones, o su žmonėmis.
(Bus daugiau)