Bernardinai.lt
Apie žmogų, iš kurio daug tikimasi ateityje, sakoma, kad jis „daug žadantis“, tačiau taip pat vadinamas ir tas, kuris gausiai žarsto pažadus. Praktiškai visos politinės partijos mėgsta daug žadėti, norėdamos sukurti daug žadančių (daug vilčių teikiančių) jėgų įvaizdį. Tačiau daugumos partijų pažadai dvelkia ne viltimi, bet rūgtelėjusiu valdžios troškimu.
Kalbant apie „pažadukus“, akivaizdi lyderė yra Darbo partija. Partija „Tvarka ir teisingumas“ taip pat kovoja dėl lyderystės šioje srityje. Abi partijos gali pasigirti ir tuo, kad jų pavadinimai skamba kaip pokštas. „Darbiečiai“ kovoja už darbo pirmumą prieš kapitalą? Rolando Pakso vadovaujama partija siekia tvarkos ir teisingumo?
Suprantu, kad gyvename informacinės perkrovos sąlygomis ir lengvai pamirštame, kas buvo prie keletą metų, tuo labiau prieš dešimtmetį. Štai ir šiandien tenka girdėti sakant, kad R. Paksas buvo pašalintas, tik dėl to, kad buvo ištikimas vertybėms ir kovojo prieš korumpuotą elitą. Tačiau aš prisimenu ir energijos prikrautą tualetinį popierių, gruzinę ponią, dalyvaujančią komandos atrankoje, žymią frazę apie „tapšnojimą“ bei politinius technologus iš kaimyninės valstybės, mokančius, kaip manipuliuoti informacija.
Nekelia abejonių, kad manipuliacijų, nesąžiningo puolimo griebėsi ir R. Pakso kritikai. Man pačiam šiandien gėda dėl to įsitikinimo, kad viskas yra „juoda ir balta“. Tačiau atleiskit už šiurkštų palyginimą, jei žmogus įlipa į šuns „palikimą“ žolėje, tai, jog žmogus prasto charakterio, nepaverčia smarvės rožių aromatu.
Ar R. Paksui turėtų būti suteikta galimybė dalyvauti visuose rinkimuose? Veikiau – taip, nei – ne. Tačiau, mano įsitikinimu, vėl išsirinkti tokį prezidentą galėtų tik žmonės, susirgę politiniu Alzheimeriu.
Taip pat būtų gerai, kad žmonės nepamirštų ir Viktoro Uspaskicho pastangų prašyti politinio prieglobsčio Rusijoje, ten rengtos spaudos konferencijos. Na, o „juodosios buhalterijos“ skandalas jau seniai peraugo…
Darbo partija – naujo politinio skonio paieškos
Nė viena Lietuvos partija nėra sumaišiusi tokios politinės mišrainės. Čia atrasite socialliberalų kūrėją Artūrą Paulauską, Tėvynės sąjungai ir Vyriausybei kažkada vadovavusį Gediminą Vagnorių, per kelias partijas keliavusį Vidmantą Žiemelį ir dar visai neseniai R. Pakso politiniu ginklanešiu vadintą Valentiną Mazuronį.
Kur kas sunkiau, kaip matėme, šioje partijoje atrasti specialistų, kurie gali būti bent pakenčiamais ministrais. Primenu, kad buvęs švietimo ir mokslo ministras buvo, kaip teigiama, labai neblogas chirurgas. Originalus atrankos kriterijus? Tiesa, ne mažiau originaliai ministras buvo nušalintas. Ne dėl totalaus nesigaudymo švietimo sistemoje, bet dėl to, kad neįgyvendino partijos programos, kurios esmę vargu ar kas nors partijos vadovybėje sugebėtų paaiškinti.
Darbo partija šiuo metu yra svarbioje kryžkelėje. Savivaldos rinkimai buvo tragedija, kurią darbiečiams norėtųsi kuo greičiau pamiršti. Jų simbolis – netikėtas pralaimėjimas Kėdainių rajone. Panašu, kad būtent po šio smūgio partijos architektas galutinai apsisprendė už tai, kad primininku turi būti „legionierius“. V. Mazuroniui dabar tenka vadovauti politinei jėgai, kurią dar visai neseniai teko kritikuoti kaip konkurentus, pašiepiant pomėgį dalinti neįvykdomus pažadus.
Tai ne pirmoji „darbiečių“ krizė, ir jau kelis kartus atrodė, kad ši partija sunyksta, tačiau vis pavykdavo patraukti rinkėjų. Nepaisant visų skandalų, V. Uspaskichas išlieka populiarus. Tačiau tikrai nenustebčiau, jei artėjantys Seimo rinkimai suduotų dar vieną labai skaudų smūgį šiai partijai.
Nors V. Mazuronis – patyręs politikas ir į Darbo partiją atsivedė ne tik būrelį bendražygių, bet ir dalį „tvarkiočių“ rinkėjų, tačiau jis perima labai sudėtingoje situacijoje esančią partiją. Nederėtų pernelyg sureikšminti vis dar neblogo politinio reitingo. Dar neprasidėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanija, kuri, spėju, kaimo vietovėse suduos stiprų smūgį tiek darbiečiams, tiek „tvarkiečiams“. Per savivaldos rinkimus liberalai įrodė sugebantys nukonkuruoti darbiečius politine reklama viešojoje erdvėje. Vienintelis šansas mobilizuoti savo rinkėjus darbiečiams – atradus tinkamą pretekstą pereiti į opoziciją ir pabandyti grumtis dėl dalies socialdemokratų rinkėjų. Pavyzdžiui, pasiskelbiant tradicinės šeimos gynėjais ir protestuojant prieš socialdemokratų pataikavimą seksualinėms mažumoms.
Kita vertus, „darbiečiai“ per visą gyvavimą vengia užimti aiškią poziciją kurios nors esminės svarbos klausimu. Paradoksalu, bet šios partijos stiprybė iki šiol buvo būtent jos programinis beformiškumas. Skirtingiems gyventojų sluoksniams buvo sakoma tai, ką šie norėtų girdėti. Jau nekalbu apie skaičių magiją (1, 11, 111), kai „darbiečiai“ užčiuopė tai, kad nemažai daliai žmonių sąmoningai norisi pabėgti į pažadų pasaulį. Kuo jis nerealesnis, tuo geriau.
Kalbant apie tradicinės šeimos gynėjų vaidmenį, tektų konkuruoti su „tvarkiečiais“. Apskritai šios dvi partijos yra tapusios pernelyg panašios, idant abi galėtų sėkmingai išlikti. Gali būti, kad Seimo rinkimų rezultatai kartu bus atsakymas, kuri iš šių politinių jėgų išlieka.
„Tvarkiečiai“ – nukraujavę, bet vis dar gyvi
Paradoksalu, bet labai tikėtina, kad „tvarkiečiai“ savo politinę svajonę – galimybę Rolandui Paskui dalyvauti Prezidento rinkimuose – įgyvendins tuomet, kai šiai partijai teks galvoti ne apie politinę valdžią, bet apie išlikimą apskritai.
R. Paksui pavyko numalšinti politinį maištą, tačiau kaina nemaža – europarlamentaras tėvas pasuko pas darbiečius, o parlamentaras sūnus – pas liberalus. Dar blogiau tai, kad praminti politinės emigracijos takai, artėjant rinkimams, vis labiau vilios ir kitus.
Savivaldos rinkimai buvo pralaimėti. Šiandien svarbiausias klausimas – kokio politinio šiaudo griebtis? Kiek dar laiko bus įtaigus pasakojimas apie ponus, susimokiusius prieš Tadą Blindą Lietuvos politikoje?
Tai, kad birželį Seime R. Paksas suorganizavo konferenciją apie krikščioniškąją demokratiją, jos paveldą ir perspektyvas, gali būti gairė, kad bus bandoma orientuotis į krikdemišką įvaizdį. Šiuo atveju „tvarkiečiams“ svarbu, kad būtų pamiršta, kai R. Paksas barė vyskupus, jog jie nesupranta L. Lolišvili stebuklo. Taip pat didelis pasiekimas būtų pritraukti krikščioniškai auditorijai autoritetą turinčių asmenybių. Pavyzdžiui, konferencijoje apie krikščioniškąją demokratiją pranešimą skaičiusį V. Valiušaitį, taip pat bent dalį žmonių, iš tų, kuriuos buvo pavykę aplink save suburti „Drąsos keliui“. Tiesa, šiuo atveju „tvarkiečiai“ turės rimtą konkurentą – į tuos pačius rinkėjus nusitaikiusį Naglį Puteikį.
Galima būtų svarstyti originalaus politinio eksperimento galimybę: Naglis Puteikis su kompanija jungiasi su „tvarkiečiais“. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad R. Paksas ir N. Puteikis išsitektų ant vieno kapitono tiltelio.
Kitą pavasarį Lietuvoje planuojamos didelės eitynės, skirtos mažumų teisėms pabrėžti. Svarbi proga visų krypčių radikalams pasididinti politinį kapitalą. Petras Gražulis vėl galės stoti į kovą su eitynėmis, vėl bus dėmesio centre, kartu jis bus puiki proga pasireikšti liberalams bei socialdemokratams, kurie demonstruos savo toleranciją.
„Tvarkiečių“ politinės perspektyvos priklauso nuo to, kiek Lietuvos žmonės jaus simpatiją „barikadų statymo“ politikai. Tai vienintelė sritis, kur R. Paksas ir jo gerbėjai sugeba konkuruoti su kitais. R. Paksas prastas „politinių tiltų“ statytojas. Aišku, labai daug priklausys ir nuo to, kokią taktiką pasirinks Tėvynės sąjunga. Pastaroji jau ne vienus metus vis atstumia kurią nors visuomenės grupę, „padovanoja“ rinkėjus kitiems politinėms jėgoms. Jei tokios „dovanos“ baigsis, „tvarkiečiams“ gali tekti daug stengtis, idant peržengtų barjerą daugiamandatėje apygardoje. Nebūtinai tos pastangos bus vaisingos.
(bus daugiau)