„Gyvybės Lietuva“ | 2006 (2)
Valstybei stiprios šeimos yra gyvybiškai būtinos
Klausantis diskusijų apie Lietuvos šeimų rūpesčius ir lūkesčius, neretai susidaro įspūdis, kad tai, kaip ir kuo gyvena Lietuvos šeimos, yra išskirtinai valstybės institucijų atsakomybės ir kompetencijos sritis. Tarsi politiniai sprendimai gali ne tik sudaryti palankesnę ar ne tokią palankią socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką šeimoms, bet taip pat gali įsakyti gyventi darniai, laimingai, išspręsti asmeninio pobūdžio problemas. Tarsi valstybė būtų šeimų kūrėja ir auklė, galinti net nustatyti, kas turi būti vadinama šeima, kas žmonių tarpusavio santykiuose modernu ir sveikintina, o kas – esą pasenę.
Dera įvardyti ir kitą tendenciją – didelę dalį problemų, kurias patys galime ir privalome išspręsti šeimos viduje, bandome perkelti valstybės institucijoms. Tai, kad šiandien tiek santuokų sudūžta į nesutarimų rifus, šeimos nariams labiau rūpi televizorius ir šaldytuvas nei vienam kitas, ginčai aiškinami kumščiais – tikrai ne valstybės institucijų kaltė.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad būtų kur kas mažiau sumaišties, jei sugebėtume aiškiau nubrėžti ribą tarp šeimos ir valstybės institucijų kompetencijų ir pripažintume, jog šeima yra pirmesnė už valstybę. Bent jau ta prasme, kad ne valstybė sukuria šeimas, bet šeimos kuria bendrą valstybę. Tai reiškia, jog valstybė turi gerbti šeimos tapatybę ir aiškiai apibrėžti abipusiai naudingo bendradarbiavimo su šeimomis sritis, o ne konstruoti naujus apibrėžimus, ką derėtų vadinti šeima.
Tiesa, turime pripažinti, kad vartotojiškos visuomenės įsitvirtinimas tapo sudėtingu iššūkių visoms gyvenimo sritims, ir šiandien vis daugiau šeimų pradeda priminti ne visuomenei gyvybingumą teikiančias bendruomenes, bet garsiai girgždančius išsiderinančius mechanizmus. Tokioms šeimoms labai svarbi tinkama socialinė, psichologinė pagalba. Taip pat šiuolaikinių šeimų gyvenimo kokybė priklauso ir nuo to, kiek atidi šeimų poreikiams yra valstybės sukurta infrastruktūra.
Šeimoms svarbi valstybės parama, jei tik pastarosios tikslas ne perimti tų funkcijų, kurias šeimos gali atlikti kur kas geriau nei bet kuri valstybinė įstaiga, bet padėti atkurti dėl kurios nors priežasties nusilpusį šeimos gyvybingumą. Kita vertus, turime pripažinti, kad šiandien valstybei stiprios ir darnios šeimos yra svarbesnės nei bet kada anksčiau, nes tik išmintingas bendradarbiavimas su šeimomis gali valstybei padėti išsklaidyti vis tirštėjančius socialinių problemų debesis.
Demografinio „pavasario“ viltys
Lietuvoje gyventojų mažėja. Ne tik dėl skaudžios emigracijos, kai daug žmonių „balsuoja kojomis“ prieš tai, kaip tvarkoma valstybė. Mažėja gimstamumas. Tuštėjančios mokyklos jau tai pajuto, tačiau kasmet vis skaudžiau tai paveiks kiekvieną iš mūsų. Senėjanti visuomenė vis sunkiau sugeba spręsti socialines problemas. Mažėjant darbingo amžiaus žmonių, susitraukia socialinio draudimo biudžetas, o pinigų pensijoms, ligų gydymui, kitoms socialinėms išmokoms poreikis tik didėja.
Tėra trys būdai reaguoti į demografinės „žiemos“ (ji apėmė ne tik Lietuvą, bet praktiškai visą Vakarų pasaulį) iššūkius.
a) Didinti pensinį amžių, tuo pat metu vis daugiau skolinantis lėšų iš tarptautinių institucijų. Šiuo keliu valstybė žengia šiandien, tačiau tai ne sprendimas, bet siekis nustumti vis didėjančią problemą į ateitį.
b) Darbingų žmonių emigracijos skatinimas. Apie tai atvirai prabilo vienos liberalios partijos politikas tvirtindamas, kad imigrantai – ne problema, bet, priešingai, veiksmingas demografinių problemų sprendimas. Esą mes galime emigracijos ir mažėjančio gimstamumo problemą spręsti darbo ieškančių užsieniečių „eksportu“.
Beje, kai kurios Vakarų valstybės bandė eiti šiuo keliu ir skatino Afrikos, Azijos gyventojų imigraciją. Šiandien jos vis giliau grimzta į kultūrinius karus ir skambina pavojaus varpais dėl savosios tapatybės žlugimo.
c) Permąstyti socialinę politiką, kur kas daugiau dėmesio skiriant gimstamumo skatinimui ir paramai vaikus auginančioms šeimoms. Būtina ne mikroskopinė, bet visavertė parama tėvams, nes tik taip galima įveikti šeimų, kurios nesiryžta susilaukti vaikų dėl to, kad vaiko auginimas – sudėtingas ekonominis ir socialinis iššūkis, baimes.
Gimstamumą skatinti valstybės politika jokiu būdu nėra diskriminavimas tų, kurie nenori turėti vaikų, tai gyvybiškai būtina investicija į valstybės ateitį.
Tai, kad valstybės politika turi įtaką gimstamumo skatinimui įsitikinome tuo laikotarpiu, kai buvome išdrįsę didinti motinystės pašalpas, kai buvo ieškoma, kaip padėti vaikus auginančioms šeimoms. Deja, šeimos nuoseklios pagalbos nesulaukė. Įklimpome į deklaracijas, vėl teko įrodinėti tai, kas seniau buvo priimama kaip aksioma, kad šeimų gerovė yra valstybės gerovė.
Šiandien mums gyvybiškai būtina tokia valstybės politika, kuri vestų į demografinį „pavasarį“. Be proveržio šioje srityje visos kalbos apie ūkio modernizaciją, nacionalinį saugumą, žmogaus teises ir t. t. bus beprasmiškos.
Rudenį vyksiantys Seimo rinkimai kartu bus ir neformalus referendumas dėl to, kurį demografinės „žiemos“ problemos sprendimą pasirinksime. Tiksliau, ar sugebėsime pripažinti šios problemos svarbą, ar veikiau tęsime savižudišką valstybės karą prieš šeimas. Kitaip dabar vykdomos valstybės politikos, deja, negaliu pavadinti.
Išmintinga socialinė politika ir moralizavimo pavojus
Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo socialinė politika Lietuvoje buvo orientuota daugiausia į „gaisrų gesinimą“ ir pašalpų dalijimą. Dosniausiai svetimus pinigus pašalpoms ir išmokoms dalijantys politikai maudėsi populiarumo spinduliuose. Tačiau tiesa ta, kad vien į „gaisrų gesinimą“ orientuota socialinė politika skatina „gaisringumą“.
Socialinės politikos analitikai jau seniai pastebėjo svarbią socialinės politikos ypatybę – tie dariniai ar veiklos, kurie yra valstybės remiami, turi tendenciją plėstis. Pašalpų dalijimas paprastai skatina vis daugiau žmonių jų prašyti. Parama asocialioms šeimoms, paradoksalu, nesumažina tokių šeimų skaičiaus, o tik padidina. Pavyzdžiui, dėl to, kad už vaikus gautos pašalpos skatina gimdyti, bet visiškai nesirūpinti savo vaikais. Jei valstybė nesugeba gimstamumo skatinimo išmintingai sujungti su atsakingos tėvystės ugdymu, tai, deja, tik didiname išlaikytinių būrį, o ne stipriname save išlaikyti ir dar kitus paremti sugebančių žmonių visuomenę.
Esminio persilaužimo viltis socialinėje politikoje nušvito, kai opozicijoje būdama Tėvynės sąjunga, rimčiau pastudijavusi užsienio šalių patirtį, paskelbė tezę, jog išmintingiau ir teisingiau ne vien leisti pinigus socialinių žaizdų gydymui, bet nuosekliai susirūpinti šių žaizdų prevencija, kad reikia investuoti ne tik į pagalbą tiems, kam nepasisekė, bet ir skatinti tuos, kurie sėkmingai tvarkosi gyvenimą.
Taip pradėta formuoti naujo pobūdžio valstybės paramos šeimai politika, besiremianti teze, jog viena iš svarbiausių daugumos socialinių piktžaizdžių priežasčių – šeimos krizė.
Dėl to, kad nepavyko išmintingų raginimų valstybei susirūpinti parama šeimai paversti nuoseklia ir įvairiapusiška pagalba realioms šeimoms, atsakomybė tenka ir tiems politikams, kurie apie paramos šeimai politiką pradėjo kalbėti moralizuojančia retorika. Tik apgailestauti lieka ir dėl to, kad į politinius ginčus buvo įveltas apeliavimas į „krikščionišką poziciją“, labai dažnai pastarąją sukarikatūrinant. Pavyzdžiui, „krikščioniška“ pradėta vadinti pažiūra, pasak kurios, sudėtingomis socialinėmis sąlygomis augantys vaikai pradėti vadinti prastesniais nei jų bendraamžiai, augantys darniose šeimose. Taip pat ir šiaip išmintingas teiginys, kad parama reikalinga ne tik į krizę patekusiai šeimai, bet ir tam, jog šeimai padėti išvengti krizių, deja, kai kurių politikų pradėtas interpretuoti kaip raginimas nekreipti dėmesio į jau egzistuojančius „socialinius gaisrus“, bet tik rūpintis naujų krizių prevencija.
Politinė valdžia turi ginti valstybės pamatus, tačiau ne moralizuoti. Laimė valstybei, kai ją valdo moralūs, padorūs politikai, suvokiantys vertybių svarbą visuomenės gyvenime. Tačiau padorumas yra kas kita nei moralizavimas. Kita vertus, tai, kad Tėvynės sąjungos, o vėliau ir TS-LKD formuota paramos šeimai politikai pritrūko ryžtingesnio perėjimo nuo deklaracijų prie konkrečių politinių priemonių, nereiškia, jog šiandien neturime pasinaudoti šios politikos potencialu ir įdirbiu, ją atnaujindami ir pasiūlydami konkrečių paramos šeimoms priemonių.
Kovoti, o ne stebėti ir laukti
Šiandien Lietuvoje veikia ne viena aktyvi visuomeninė organizacija, kuri rūpinasi šeimų stiprėjimu, teikia pagalbą šeimoms. Taip pat veikia įvairios šeimų asociacijos, sambūriai, aktyvių mamų ir tėvų judėjimai. Nepaisant to, tenka pripažinti, kad ta aktyvi visuomenės dalis, kuri rūpinasi išmintingu ir kūrybingu valstybės ir šeimų bendradarbiavimu, kol kas nesugeba politiniame gyvenime atlikti sutelktos ir veiksmingai veikiančios lobistinės grupės vaidmens.
Viena iš priežasčių – reaktyvus, o ne proaktyvus veikimas. Paprastai reaguojama į kurio nors teisės akto, galinčio pabloginti šeimų situaciją, projektus pasirašant peticijas, skelbiant argumentus viešojoje erdvėje.
„Sarginio šuns“ vaidmuo yra svarbus demokratinėje visuomenėje. Bėda ta, kad vis dažniau stebime situaciją, jog „šunys loja, o Seimas balsuoja“. Politikų, politinių partijų pozicija šeimos atžvilgiu Lietuvoje nėra tapusi tikrai svarbiu daugumos žmonių politinio pasirinkimo kriterijumi. Iš dalies ir todėl, kad šeimų judėjimo aktyvistai nebando apeliuoti į platesnius visuomenės sluoksnius, nesugeba savo argumentus išversti į populiaresnę kalbą ir paaiškinti, kad tai nėra abstraktus ginčas dėl vertybių, bet kova už valstybės ateitį.
Koją pakiša ir siauras šeimos interesų suvokimas. Ar alkoholio kontrolės klausimas yra susijęs su šeimai aktualiais klausimais? O momentinių kreditų ar azartinių lošimo plitimas ar kelia pavojų šeimoms? Mano įsitikinimu, tai klausimai, kuriais būtina sutelkti platesnę pilietinę koaliciją ir kartu tai būtų bendro veikimo įgūdžių stiprinimas.
Dar vienas dalykas – aktyvus dalyvavimas, kuriant šeimoms palankią teisinę aplinką. Neapsiriboti vien kova prieš prastus pasiūlymus, tačiau siūlyti pozityvias alternatyvas. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi Stambulo konvencija reaguoja į aktualią smurto artimoje aplinkoje problemą, tačiau siūlo prastus, šeimas silpninančius sprendimus. Neabejoju, kad šią problemą galima spręsti ir kitais būdais, į sprendimą įtraukiant ir šeimų organizacijas. Svarbu, kad šios organizacijos neliktų vien stebėtojos ir vertintojos, bet aktyviai įsitrauktų į išmintingų politinių sprendimų formulavimą, ne tik kritikuotų, ką politikai daro blogai, bet ir padėtų, atrandant tinkamus sprendimus ir tokiu būdu keistų politinį gyvenimą.
Šaltinis: bernardinai.lt