Iki Savivaldos rinkimų dar (net) porą metų. Seime svarstoma galimybė rinkti merus tiesiogiai, diskutuojama, kaip suteikti partijų sąrašams neketinantiems priklausyti piliečiams konstitucinę pareigą kandidatuoti, tačiau, deja, eilinį kartą tenka pripažinti, kad realios savivaldos sistemos neturėsime ir po šios savivaldybių Tarybos kadencijos. Siūlymai mažinti savivaldybių teritorijas, suteikti realių galių seniūnijoms, kuo daugiau teisių ir įsipareigojimų perduoti piliečių bendruomenėms – visa tai gąsdina visų partijų politikus Lietuvoje, nes reali savivalda – tai kartu ir politinės valdžios decentralizacija, politinio elito galių sumažėjimas. Valstybėje, kur valdžia siejama ne su tarnyste, bet su galimybę primesti kitiems savo siekius, niekas savanoriškai nenori dalintis turi valdžia su kitais.
Beje, ir tie politikai, kurie, kandidatuodami į Seimą, kalbėjo apie susvetimėjusios ir savo interesų tik paisančios politinės sistemos drakoną, regis, mieliau kaunasi dėl teisės gyventi šalia šio „drakono“, o ne dėl esminių pokyčių.
Nuoširdžiai atsiprašau, jei paprasčiausiai negirdėjau apie kurio nors Seimo nario ar parlamentarų grupės pastangas įgyvendinti savivaldos reformą decentralizuojant politinę sistemą.
Teko girdėti kitų keistų dalykų. Pavyzdžiui, apie siūlymą, kad Savivaldos rinkimuose dalyvaujančios piliečių grupės negalėtų turėti pageidaujamų pavadinimų, bet būtų vadinamos priskiriant burtų keliu gautą vieną abėcėlės raidę. Pavyzdžiui, Panevėžyje rinkimuose dalyvautų ne piliečių judėjimas „Kartu“, bet „A“ arba „B“. Kiek suprantu, tai vienas iš būdų politinėms partijoms ginti „teritoriją“, kurioje per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį jos šeimininkavo. Deja, toks, neabejoju, antikonstitucinis siūlymas rodo baimę ir silpnumą, o ne išmintį ir gerą valią.
Galbūt realios savivaldos trūkumas nėra toks akivaizdus, gyvenant vietovėje, kur savivaldybės nedidelės, tačiau Vilniuje jau seniai galima kalbėti apie savivaldos karikatūrą. Čia meras paprasčiausiai eksperimentuoja su gyventojais. O vilniečiams belieka stengtis išlikti, nepaisant visų naujovių ir kalbų apie miesto bankrotą.
Sakoma, kad savivaldos tarybos nariai yra žmonių atstovai. Bent Vilniuje šis teiginys skamba it pasityčiojimas, nes netikiu, kad yra nors vienas vilnietis (nedirbantis savivaldybėje), kuris išvardytų bent pusę miesto Tarybos narių ir žinotų, ką jie apskritai veikia tame aukštame pastate. Na, o iškilus kokiam nors klausimui, tenka kovoti su Kafkos knygas primenančiais biurokratais, kurių populiariausia frazė, kad už viską atsakingas kitas administracijos skyrius. Tiesa, dar galima kreiptis į seniūną, nors kažkada liberalu save vadinęs meras nuoširdžiai bando šią savivaldos grandį sunaikinti, tačiau jei pavyks jį surasti, šis paaiškins, kad jis nieko nesprendžia. Apmaudžiausia, kad tai ne melas. Iš tiesų, jis neturi realių galių, ir ilgainiui tai paprasčiausiai ištirpdo bet kokią atsakomybę.
Kol pacientas sveiksta, tol jis visada teisus. Šią psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko frazę galima pritaikyti ir politiniam gyvenimui. Jei Vilniuje viskas būtų sklandu, turėčiau pritarti tam chorui, kuris tvirtina, kad dabartinis meras vis vien geriau nei absoliuti dauguma buvusiųjų. Na, jei tektų rinktis tarp A. Zuoko ir mano bendrapavardžio eksmero ar dar prieš tai miestą valdžiusio Imbraso, tai tikrai balsuočiau už dabartinį merą. Tačiau negi tai viskas, ko vertas vienas gražiausių Europos miestų? Tuo labiau kad pareiškimas, jog miesto biudžetas tuščias, tai pripažinimas, kad valdžia nesugeba vykdyti savo pareigų – pacientas, deja, ne sveiksta, o tik vis labiau pasiligoja… Kai dirbama nesitariant su miestiečiais, tai nėra jokio pagrindo tikėtis jų supratingumo, patekus į sunkią situaciją.
Tiesa, nuo vieno ar kelių kritinių rašinių situacija dar niekada nepagerėjo. Tai supratę panevėžiečiai buriasi į judėjimą „Kartu“. Vilniuje, regis, situacija kur kas sudėtingesnė. Be kita ko, ir dėl to, kad anksčiau susibūrė neva pilietinė alternatyva partijoms, pasivadinusi TAIP. Politine prasme tai buvo gudrus žingsnis, sugrąžinęs A. Zuoką į mero kėdę. Tačiau ar vilniečiai bent kiek labiau pasijuto savo miesto šeimininkais? Su mumis miesto valdžia pradėjo labiau tartis? Deja, ne.
Tad šiandien labiausiai laukiu, gal atsiras žmonių, kurie išdrįs susiburti į pilietinį judėjimą NE, kuris paskelbtų apie miestiečių nenorą taikstytis su tuo, ką matome. Tikrai atėjo laikas pasakyti NE tokiai politikai, kuri pamažu atima iš miestiečių miestą. Tačiau po tiek nesėkmių ir manipuliacijų ar dar norisi kažką daryti? Kita problema, kaip pasakius NE, paskui pereiti prie kūrybos, neįstojant į „politinių drakonų“, kurių pagrindinis tikslas saugoti sau solidų miesto biudžetą, klubą? Juk NE reikėtų pasakyti ne tik vyraujančioms politikos tendencijoms, bet ir mumyse tarpstančioms pagundoms bei liguistam galios troškimui.
Šį komentarą parašiau ne todėl, kad turiu atsakymą, bet todėl, jog jaučiu, kad vis mažiau tikiu, jog ką nors galima pakeisti tiek Vilniuje, tiek Lietuvoje, ir ši auganti neviltis man kelia didelį nerimą, nes mes pralaimime tik tada, kai pasiduodame.
Jau daug metų kartoju, kad savivaldos stiprinimas yra veiksmingiausias vaistas gydyti visą politinę sistemą. Savivalda ne tik iššūkis valdžiai, bet ir mums patiems. Ji reikalauja prisiimti įsipareigojimus, kuriuos mieliau perduotume valdžiai ir ramiai žiūrėtume televizorių ar naršytume internete. Ar ne laikas grįžti iš šios virtualios emigracijos prie realių kasdienybės problemų, kurias galime spręsti tik kartu, skirdami tam laiko ir jėgų?