Bernardinai.lt
TS-LKD Lietuvoje yra vienintelė partija, kuri pirmininką renka visuotiniu narių balsavimu. Puiki galimybė ne tik mobilizuoti partiją, bet ir užkariauti žiniasklaidos dėmesį. Nenustebčiau, jei jau artimiausiu metu, kad ir kas būtų išrinktas naujuoju partijos pirmininku, TS-LKD reitingas paaugtų. Kitas klausimas – ar ilgam?
Sekmadienio vakare atrodė, kad intriga baigėsi ir 33 metų europarlamentarą Gabrielių Landsbergį jau galima sveikinti su pergale. Beje, tai suskubo padaryti ir Irenos Degutienės rinkimų štabas, gerokai per anksti pradėjęs sveikinti G. Landsbergį. Iki pat pirmadienio nebuvo aišku, ar bus reikalingas antrasis turas. Tašką padėjo Priežiūros komitetas, nusprendęs, kad nevalia įskaičiuoti balsų tuose skyriuose, kur užfiksuoti pažeidimai. Vadinasi, nors G. Landsbergis surinko daugiau nei 600 balsų už I. Degutienę, Jam nepavyko peržengti 50 nuošimčių ribos.
Na, o dar keturi kandidatai atrodė kaip mėgėjai, patekę į profesionalų lygą. Tiesa, Jurgiui Razmai pavyko peržengti 200 balsų barjerą ir pralenkti tris kolegas, tačiau šis skaičius, švelniai tariant, kuklus. Jau nekalbu apie netikėtai kukliai pasirodžiusius Mantą Adomėną ir Laimą Andrikienę. Aišku, lengva būti išmintingam po laiko, tačiau tenka konstatuoti, kad jiems šie rinkimai politinio svorio ar simbolinio kapitalo nepridėjo. Pagal galimybes, mano galva, pasirodė paskutinis likęs Emanuelis Zingeris. Jam buvo svarbiausia priminti, kad jis yra. Tokią pat taktiką – svarbu dalyvauti, jis naudoja dažnai. Kas galėtų paneigti, kad būtent ji padeda jam išlikti parlamentaru.
G. Landsbergis yra neabejotinas antrojo rinkimų rato favoritas. Vargu ar per labai trumpą laiką I. Degutienei pavyks išjudinti pasyviuosius partijos narius (rinkimuose dalyvavo kiek daugiau nei 50 nuošimčių partiečių). Net jei už I. Degutienę balsuos J. Razmos ir M. Adomėno rėmėjai, to veikiausiai nepakaks.
Aišku, daug kas priklauso nuo pačios I. Degutienės. Šioje situacijoje ji turi galimybę pademonstruoti lyderio savybes. G. Landsbergio šalininkai siekė Seimo vicepirmininkę vaizduoti kaip „praeities“ politikę, tad labai svarbu, kad I. Degutienė pateiktų aiškią partijos ateities viziją ir nurodytų, kokiais būdais ji ketina išplėsti elektoratą.
Kai dar nebuvo aišku, jog bus antrasis turas, ir skambėjo sveikinimai G. Landsbergiui, jis išsakė kelis svarbius dalykus. Pirma, G. Landsbergis jau ne taip tvirtai kalbėjo apie tai, kad jau artimiausiu metu paliks europarlamentaro postą. Jis tvirtino, jog taip teks pasielgti, jei partija patikės jam vesti sąrašą Seimo rinkimuose. Kiek suprantu, bent jau iki tol jis darbuosis Briuselyje.
Kita vertus, G. Landsbergis kalbėjo apie tai, kad partijai labai svarbu atstatyti sudegintus tiltus su atskiromis visuomenės grupėmis ir seniau partijai simpatizavusiais, bet paskui nuo jos atitolusiais žmonėmis. Skamba tikrai viltingai. Tiesa, visiškai neaišku, kokius politinius tiltus jaunasis politikas ketina atstatyti.
Ar turimas galvoje atviresnis dialogas su nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip ateitininkai, įvairūs šeimų judėjimai, per Savivaldos rinkimus sėkmingai pasirodžiusiais visuomeniniais komitetais? Spėju, kad ne, nes šiuo atveju tuos politinius tiltus aktyviausiai degino Andrius Kubilius, kurio globotinis G. Landsbergis yra.
Galimybė pritraukti daugiau jaunimo? Neabejotina, kad G. Landsbergis šioje srityje yra stipresnis nei jo konkurentė. Tačiau bėda ta, kad dėl aktyvaus jaunimo G. Landsbergiui teks konkuruoti su potencialiu koalicijos partneriu – liberalais. Tai reiškia, kad šiuo atveju galima kalbėti ne tiek apie rinkėjų skaičiaus padidinimą, kiek apie persidalijimą, konkuruojant su liberalais.
Sutinku su tais, kurie teigia, kad liberalams būtų patogiau, jei partijos pirmininke taptų I. Degutiene, tada jie galėtų lengviau prisivilioti liberalių pažiūrų žmones, kurie simpatizavo politiniam lyderiui A. Kubiliui. Savo ruožtu socialdemokratams, „tvarkiečiams“ ir Naglio Puteikio šalininkams neabejotinai palankesnis pirmininkas yra G. Landsbergis. Tai atveria žymiai platesnę manevro laisvę, kalbant apie socialinį teisingumą.
Tikiu, kad ne man vienam būtų labai svarbu išgirsti, kokie konkrečiai politiniai tiltai bus atstatomi, jei pirmininku taps G. Landsbergis, o kurie – jei I. Degutienė. Šiuo metu kandidatai daugiausia apeliuoja į paramą partijoje turinčius kolegas, tačiau ne mažiau svarbu, kad jie pademonstruotų, jog turi autoritetingų atramų ir anapus partijos.
Esu rašęs – jei būčiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, neabejodamas balsuočiau už I. Degutienę, kaip tą lyderę, kuri ne tik gali sutelkti partiją, bet ir atrasti bendrą kalbą su jau kurį laiką nuo Tėvynės sąjungos tolyn dreifuojančiais žmonėmis.
Aišku, jei partija pasirinks pirmininku G. Landsbergį, tai reikš, kad ji būtent tokio vadovo ir nusipelno. Tikrai negaliu apie jį pasakyti nieko blogo. Jo kandidatūra man atrodo abejotina ne todėl, kad jis būtų prastas politikas ar nepatikimas žmogus, bet todėl, kad tai netinkamas politinis vaistas dabartinėje TS-LKD situacijoje.
Kodėl TS-LKD pralaimėjo Savivaldos rinkimus, menkėja šios partijos pozicijos miestuose? Ar tik todėl, kad partijai trūksta geros vadybos? Nepamirškime, jog jai vadovauja tikrai patyręs ir gabus vadybininkas Andrius Kubilius, kuris, tiesa, yra vienas nemėgstamiausių politinių lyderių visuomenėje. Jis įrodė tvirtybę ekonominės krizės metu, tačiau, panašu, taip ir neištirpdė arogantiško technokrato įvaizdžio. Tačiau ar tik jo įvaizdis yra TS-LKD problema?
Mano įsitikinimu, didžiausia partijos problema, kad ji ilgą laiką orientavosi tik į svarbių (o neretai – perteklinių) saugiklių kūrimą visuomenei, skelbė gražiai skambančias deklaracijas, bet tuo metu vis labiau prarado vertybinę tapatybę švietimo, kultūros, net ir socialinėje politikoje. Šiandien ši partija jau nebesiūlo tvirtos ir kūrybingos alternatyvos tiek socialdemokratams, tiek liberalams. Faktas ir tai, kad nemaža dalis žmonių, anksčiau ištikimai rėmusių TS-LKD, jaučiasi išduoti, atstumti ir per Savivaldos rinkimus nebebalsavo už šią partiją.
Ar šioje situacijoje pakanka žinios apie atsijauninimą ir viešumoje gerai žinomos pavardės? Mano galva, tikrai ne. Paradoksalu, jog G. Landsbergio kandidatūra vadinama drąsiu žingsniu. Mano įsitikinimu, už šį politiką kaip tik balsuoja tie, kurie nenori esminių permainų partijoje ir pasisako už A. Kubiliaus lyderystės tęstinumą. Manau, kad niekas neabejoja, jog būtent A. Kubilius bus lyderis de facto, jei G. Landsbergis de jure taps partijos vadovu. Šioje situacijoje tikra drąsa – balsuoti už I. Degutienę ir sakyti, kad partija turi keistis. Ne tik perstumdyti kėdes prezidiume, pakeisti pavardę po deklaracijomis, bet nauja kalba kreiptis į žmones, išmokti klausytis ir įsiklausyti.