Teisingumo ministras Juozas Bernatonis įgyvendino vertą dėmesio iniciatyvą, parengęs dokumentą „Dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje“. Šis dokumentas pasiūlytas pasirašyti Lietuvos parlamentinėms politinėms partijoms. Tikslas vertas dėmesio – sutarti dėl dalykų, kurie yra anapus politinių ginčų erdvės. Tai nereiškia, kad norima nuskurdinti politinį gyvenimą, priešingai, tokio pobūdžio susitarimai galėtų suteikti Lietuvos politiniam gyvenimui brandumo, nes atskleistų, kad yra vertybinis pamatas, kurį pripažįsta skirtingas politines strategijas plėtojantys politikai.
Deja, panašu, kad minėtas dokumentas, bent jau kol kas, yra ne svarbus politinio sutarimo pamatas, bet naujas emocingų politinių kovų objektas. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai prieš kurį laiką išplatino pareiškimą, kuriame ši partija pareiškia nematanti galimybių pasirašyti siūlomą dokumento, nes juo esą bandoma primesti bent jau krikščioniškajai visuomenės daliai nepriimtinas nuostatas.
Į tokį pareiškimą netrukus sureagavo socialdemokratai, apkaltinę TS-LKD visuomenės skaldymu. Taigi, planuoto tilto vietoje, regis, turėsime dar vieną politinę barikadą.
Ar visa ši istorija parodo, kad TS-LKD nerūpi žmogaus teisės? O gal socialdemokrato ministro parengtas dokumentas parengtas neišmintingai ir provokuoja priešpriešą? Ar egzistuoja tokios pamatinės vertybės, dėl kurių galėtų sutarti visi Lietuvos politikai? Pagaliau, ar Lietuvoje apskritai turi prasmę politinių partijų pasirašomos deklaracijos, jei dažniausiai netrukus paaiškėja, kad įvairioms partijoms priklausantys politikai skirtingai supranta, dėl ko buvo sutarta?
Prie šių klausimų būtinai grįšiu, tačiau, mano įsitikinimu, pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kodėl, prabėgus beveik septyniasdešimčiai metų po to, kai 1948 metais buvo pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, ginčai dėl to, kokios žmogaus teisės yra neginčytinos, ne tik nesiliovė, bet net sustiprėjo.
Žmogaus teisių balionas
Įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus gali kelti pagrįstus ir svarius reikalavimus kitiems žmonėms, politinėms institucijoms ir šių reikalavimų vykdymas yra kiekvienos valstybės pareiga, yra tapęs šiuolaikinės Vakarų civilizacijos vizitine kortele. Tokie reikalavimai įvardijami kaip pagarba žmogaus teisėms ir sutariama, kad pastaroji neturi priklausyti nuo politikų malonės, bet yra būtina liberalios demokratijos egzistavimo sąlyga.
Diskutuojama dėl teisėtų reikalavimų turinio, dėl to, kiek pagrįsta tendencija ilginti tokių reikalavimų sąrašą, tačiau pati „žmogaus teisių“ sąvoka priimama kaip būtinas politinio gyvenimo elementas, vienas iš svarbiausių žmonijos moralinės pažangos įrodymų. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nuostata, kad žmogaus teisių negalima varžyti. Tačiau Konstitucijoje neatrasime nei baigtinio žmogaus teisių sąrašo, nei instrukcijos, kaip šių teisių apsauga turi atrodyti.
Beje, tai, kiek svarbi yra tapusi „žmogaus teisių“ sąvoka tarptautinėje politikoje, geriausia parodo faktas, kad 1998 metais sulaukėme pirmosios karinės „humanitarinės intervencijos“ Kosove, kurią anuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas pavadino pirmuoju karu žmonijos istorijoje, kurio tikslas – ne užimti priešininko teritoriją, bet įtvirtinti bendražmogiškas vertybes ir pagarbą žmogaus teisėms.
Toli gražu ne visi į įvykius Kosove žvelgė taip, kaip Tony Blairas. Netrūko skeptikų, kurie stebėjosi, ar ne absurdiška bandyti įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, žudant kitus žmones, kurie esą turi klaidingą teisių sampratą.
Nors šiandien bet kuris politikas Vakaruose, suabejojęs „žmogaus teisių“ sąvokos prasme, iš karto yra vadinamas pavojingu radikalu, tačiau netiesa būtų sakyti, jog egzistuoja visuotinis sutarimas, ką derėtų vadinti „žmogaus teise“, kaip elgtis situacijoje, kai susiduria du skirtingų teisių sąrašai.
Pavyzdžiui, kanadietis politinis filosofas Carlas Wellmanas teigia, kad šiandien „žmogaus teisių“ sąvoka vis labiau primena balioną, kurį kiekvienas prisipučia tiek, kiek jam naudinga. To padarinys – ta pati sąvoka vartojama daugybe skirtingų, neretai viena kitai prieštaraujančių, prasmių, o bet kuris žmogaus įgeidis apvelkamas žmogaus teisių šarvu.
Jam pritaria amerikietė teisės profesorė Marry Ann Glendon, kuri perspėja dėl žmogaus teisių infliacijos ir to, kad stiprėja tendencija šias teises paversti naująja dogma, kuri pasitelkiama, kai trūksta kitų politinių argumentų. Užuot suteikusios politiniams debatams racionalų pagrindą, perteikusios teisės ir moralės sąsają, žmogaus teisės prisideda prie viešosios sferos fragmentacijos, pilietiškumo erozijos, beprecedenčio teisių ir pareigų supriešinimo.
Lenkas popiežius šventasis Jonas Paulius II yra daug prisidėjęs prie žmogaus teisių gynimo sovietų okupuotuose kraštuose. Enciklikoje „Gyvybės Evangelija“ (Evangelium vitae) jis rašė: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teisių“ – t. y. teisių, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ar valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu. Viena vertus, įvairios žmogaus teisių deklaracijos ir daugybė jų įkvėptų iniciatyvų rodo, jog globaliniu lygmeniu didėja moralinis jautrumas, gyviau pripažįstama kiekvieno žmogaus vertė ir orumas, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ar tikybos, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties. Antra vertus, šiems kilniems pareiškimams, deja, prieštarauja tragiškas išsižadėjimas tikrovėje. Šis neigimas kelia tuo didesnį susirūpinimą, net pasipiktinimą, nes jis atsiranda kaip tik toje visuomenėje, kuri laiko žmonių teisių įtvirtinimą ir gyvinimą pagrindiniu tikslu ir tuo didžiuojasi.“
Pasak popiežiaus, visuomenė, kurioje yra daugybė deklaracijų apie žmogaus teises, vis abejingesnė žmogaus gyvybės gynimui, mirties kultūros įsivyravimui. Žmogaus teisų doktrina, tarsi turinti puoselėti žmogaus vertę ir orumą, praktikoje tampa antireliginių kampanijų įrankiu bei savidestrukcijos įteisinimu.
Kelias į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją
Kiekvienas metais, gruodžio 10-ąją, minime žmogaus teisių dieną, nes būtent tądien, 1948-aisiais, Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja patvirtino Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje skelbiama: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Deklaracija buvo paskelbta kaip bendras idealas, kurio turi siekti visos tautos ir valstybės, ir pabrėžta, kad žmogaus teisės yra ikipolitinės, ir tai reiškia, kad nė viena valstybė negali jų nei sukurti, nei panaikinti, o bet kuri valdžia turi ne diskutuoti, kiek jai žmogaus teisių egzistavimas patogus ir priimtinas, bet privalo jas pripažinti, gerbti ir garantuoti.
Deklaracija paskelbta praėjus keleriems metams nuo didžiausio karo žmonijos istorijoje pabaigos, sparčiai augant įtampai tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Tad galima tik žavėtis nedidelės, skirtingiems kontinentams atstovaujamos ir JAV prezidento našlės Eleonor Roosevelt vadovaujamos Deklaracijos rengimo grupės atkaklumu ir idealizmu. Tuo labiau kad, kaip rodo istorinė medžiaga, sutarimo buvo siekiama labai sudėtingomis sąlygomis.
Žmogaus teisių deklaracija turėjo būti viena iš kuriamos kolektyvinio saugumo sistemos po pasaulinio karo dalių. Tikrai ne pati svarbiausia. Didžiosios valstybės nesiruošė prisiimti kokių nors jų laisvę veikti savo nuožiūra ribojančių įsipareigojimų ir būsimą deklaraciją traktavo kaip simbolinį dokumentų, gerų ketinimų protokolą. Daug svarbiau atrodė atkurti karo suniokotą Europos ekonomiką.
Kita vertus, dar vykstant karo veiksmams buvo apsispręsta, jog reikalinga nauja tarptautinė organizacija, kuri pakeistų susikompromitavusią Tautų Sąjungą ir galėtų užkirsti kelią galimai agresijai ateityje, padėtų spręsti iškilusius nesutarimus tarp valstybių. Šiai organizacijai buvo reikalingos gairės, kurias Deklaracija ir turėjo nurodyti.
Primenu, kad Tautų Sąjungos įkūrimas po Pirmojo pasaulinio karo buvo viena iš JAV prezidento Woodrowo Wilsono propaguotos naujos pasaulio tvarkos sudėtinių dalių. Paradoksalu, kad, įsteigus šią organizaciją, pats W. Wilsonas nesugebėjo įtikinti JAV į ją įstoti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Tautų Sąjunga nesugebėjo užkirsti kelio procesams, atvedusiems į naują pasaulinį konfliktą, ir buvo nuvylusi praktiškai visus. Daugiausia ir dėl to, kad iš pat pradžių buvo akivaizdu, jog Tautų Sąjunga skirsto visas pasaulio valstybes į mažiausiai tris „lygas“: karo nugalėtojai, kurie kuria taisykles, kitos Vakarų valstybės, kurių balsas ne toks svarus kaip nugalėtojų, ir „barbarai“, Trečiojo pasaulio valstybės, kurių nuomonė apskritai nedomina.
Naujos tarptautinės organizacijos iniciatoriumi vėl buvo JAV prezidentas, šįsyk –Franklinas Rooseveltas. Kitaip nei W. Wilsonas, jis padarė viską, kad įtikintų savo tautiečius, jog Jungtinių Tautų susikūrimas atitinka JAV nacionalinius interesus. Dar 1943 metais, šv. Kalėdų išvakarėse, Rooseveltas per radiją kreipėsi į amerikiečius teigdamas: „Mūsų priešo doktrina yra tai, kad stipresnysis turi diktuoti silpnesniajam ir spręsti jo likimą. Tokią doktriną privalome griežtai atmesti.“
Neretai priekaištaujama, kad, ruošiant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, aktyviai dalyvavo ir totalitarinio Sovietų Sąjungos režimo atstovai.
Istorijoje daug paradoksų. Nepamirškime, kad didelė dalis JAV Nepriklausomybės deklaracijos, šlovinusios laisvę, signatarų buvo stambieji vergvaldžiai, o po Paryžiuje paskelbtos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos aktyviau nei bet kada darbavosi giljotina.
(Bus daugiau)