21 amžiaus geopolitinis paradoksas:
kaip Arabų Pavasaris (2010–iki dabar) natūraliai, iš apačios, pačios visuomenės pastangomis sukilo prieš savo diktatorius ir taip įgyvendino Vakarų svajones, kurių nepavyko realizuoti patiems Vakarams, ir išsvajotą pasaulinę demokratijos revoliuciją padarė nereikalingą (sąlyginai, žinoma);
taip ir Kinija su Sovietų Sąjunga, trokšdamos Vakarų mirties, pačios laisviesiems Vakarams nepadarė jokios žalos, bet sulaukė meto, kai komunizmo idėjos natūraliai įsitvirtino Vakaruose ir išsvajotą pasaulinę komunizmo revoliuciją padarė nereikalingą.
Dar daugiau – dabar Vakarai eksportuos į pasaulį komunistinio tipo lygybę, socialinę gerovę, seksualines žmogaus teises, lyčių makalynę, nediskriminacines kvotas ir Vyriausybės globą demokratijos ir laisvės vardu.
Kaip sakoma pažangiojoje liaudyje, Kinija tyliai rūko kamputyje.
(Tačiau kadangi ideologija niekuomet nebuvo vertinama idėjiškai, o tik kaip galios įrankis, tarp Vakarú ir Kinijos vyko, vyksta ir vyks varžymasis dėl įtakos, pinigú ir kontrolės).