Stevenui Spielbergui prireikia formulės „sviestas sviestuotas“, kad perduotų didžiąją šių laikų išmintį: „tikrovė yra tikra“. Ir dar paliekamas išsigelbėjimo šiaudas: antradieniais ir ketvirtadieniais „Oazė“ (na, Facebookas) bus išjungta, kad žmonės neužmirštų tikrovės.
Tuo tarpu yra visiškai aišku, kad džinas išleistas iš butelio ir kad virtualumas/sintetiškumas/dirbtinumas arba, trumpiau, tiesiog Mašina yra ne tiktai kažkokios virtualios programos reikalas. Ne socialinių tinklų ar interneto reikalas. O išties tai yra viso kapitalizmo kaip sistemos virsmas į naują prekių-paslaugų-eksploatacijos dimensiją. Jeigu norite, internetinė virtualybė yra naujasis 19 a. fabrikas. Ir kaip jo pirmtakas jis ta pačia kryptimi keičia žmogaus pasaulį: žmogaus laiką, erdvę, psichiką, santykius, gamtą, kūną.
O pagrindinis efektas yra jau pagal M.Heideggerio formulę: „mokslas nemąsto“. Mašina (t.y. internetas, viešosios nuomonės lyderis, „žvaigždė“, Ekranas, Ekspertas, technologijos, TV žinios ir t.t.) pakeičia sveiką protą, eliminuoja mąstymą, sunaikina bet kokį natūralumą, o su juo – ir prigimtines hierarchijas. Mokslas atnešė gamtos ir visa ko eksploatavimo matricą. Tarp Galilėjaus pirmojo teleskopo ir užkalnių/šurajevų/ball’ų/„žvaigždžių“ prekybos yra tas pats jungiantysis principas: instrumentinis visa ko traktavimas pelno vardan, kitaip – eksploatavimas. Ką tik D.Trumpo inicijuotos JAV kosminės armijos kūrimas parodo, kad ruošiamasi eksploatuoti ir kosmosą, tsakant, „panaudoti Marsą“. Socialinis-politinis Mašinos plėtros efektas: didėjanti ideologizuotų vartotojų armija.
Kapitalizmo pagrinduose dar yra vienas itin svarbus elementas, tai – Pramoga. Žmogelis nuasmeninamas, išardomas, o kad per daug to nepastebėtų, jam į rankas įduodama pramoga. Neatsitiktinai nuo 20 a. pabaigos žmogaus teisių progresas suaugęs su saviraiška, o saviraiška – su pramoga. Kuo daugiau Fabriko, tuo daugiau masės, o masės nori linksmintis. Neatsitiktinai istoriškai po fabriko arba, tiksliau, kartu su juo iškart ėjo futbolas ir kinas.
Platonas dar stengėsi ištrūkti iš Olos. Dabarties kapitalizmo logika yra ta, kad į Olą, t.y. į prekių ir iliuzijų vergiją, žygiuojama su pasididžiavimu. Juk linksma ir fine. Bruce Willis „Surogatuose“ dar sugeba paskutinę minutę išjungti visą hyperrealybę. Spielbergas jau palieka tik profilaktinius antradienį ir ketvirtadienį. Visa tai, žinoma, yra pievos, nes neįmanoma išjungti tai, kas pelninga ir linksma. Ateities „spielbergas“ jau išjunginės tuos, kurie norės išjungti virtualybę – jie bus tikrieji teroristai.
Deja, bet ateities mokykloje ir universitete, kurie dabar kuo intensyviausiai pagal laiko dvasią verčiami į fabrikus, mokysime šių dienų didžiosios išminties: „Tikrovė yra tikra, branginkite ją“. Kol naujieji jaunieji vartotojai įskųs šiuos dėstytojus/mokytojus kaip smurtautojus mąstymu ir taip atkartos Sokrato teismą (kai pats Sokratas tikriausiai jau bus uždraustas kaip baltasis rasistas).
Vis dėlto filme yra genialios intuicijos momentas. „Pasipriešinimo“ vienas iš dalyvių perka „runkelių“ (vargšų, atsilikėlių, nepažangių žmonių) turguje morkų ir demonstratyviai atneša jas kitiems savo draugams. Tai čia ta pati A.Šliogerio bulvė – bulvės metafizika.
Arba bulvė/morka, arba islamo bombikė/mačetė/sunkvežimis/taikus politinis viešpatavimas (kaip M.Houellebecq‘o „Pasidavime“). Štai toks sokratiškos Europos likimas. Arba sava metafizika, arba kitų metafizika. Merkel/Tuskų/Junckerių/Macronų Europa tiesiog tirpdo metafiziką rinkos piniguose. Tad anksčiau ar vėliau metafizika nušluos pinigų Europos vertybes. Nes be metafizikos nėra kūrybos. Be tikėjimo žmogus neišgyvens.
P.S. Čia aš apie filmą „Oazė: žaidimas prasideda“ („Ready player one“). Tokio prasmės ribų ištirpdymo vaizdų sraute dar neteko matyti.