Dalijamės dr. Andriaus Švarplio replika iš Veidaknygės apie kai kurių politikų pamėgtus šou.
Vietoj aiškaus nusikaltimų ištyrimo, kompensacijos išmokėjimo, valstybės pagalbos ir pan. pasirinktas jausmingas atsiprašymo šou. Exposé.
Šalia teigiamos funkcijos, valstybinis atsiprašymas turi ir pilkąją pusę.
Valstybė turi būti valdoma teisingumo, o ne jausmingumo. Priešingu atveju, atgaila tampa nesibaigiančiu procesu, o vis naujos aukų grupės rikiuojasi į eilę gauti išskirtinio valstybės dėmesio. Jausmų politika daugina vis naujesnius jausmus, vis įvairesnes tapatybės formas (LGBT virsta LGGBDTTTIQQAAPP), vis kitokias aukų grupes. Kol galiausiai teisingumas ir pati valstybė tampa jausmingumų, saviraiškos ir ypatingo dėmesio grupių įkaitais.
Jausmingas multikultūralizmas tiesiog perskirsto politinės globos fokusą: nuo teisingumo (bendro gėrio, visos visuomenės ir valstybės intereso) prie išskirtinių grupių.
Taip humanizmo vardu įtvirtinama segregacija, mažumų diktatas. Dauguma verčiama keistis pagal subjektyvią ir individualią jausmingumų įvairovę, kuri nuolat subjektyvėja ir individualėja (jausmų/tapatybių raiška yra nesibaigianti).
Galiausiai, reikalavimams tampant teisiniu, politiniu, socialiniu spaudimu, valstybė paskandinama kultūriniuose karuose.
Daugiau skaityti anglų kalba ČIA „Trudeau’s teary apology to indigenous students“