„Capital was never linked by a contract to the society it rules“ (Jean Baudrillard).
Ar kas nors pastebėjote, kokia Lietuvos viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų mokesčių klausimais specifika?
Iš pradžių pakilo didžiulė banga prieš pačius progresinius mokesčius. Pirmosios bangos diskusijose buvo pasisakoma neva prieš A.Syso siūlymus, bet tikruosius diskutantų motyvus išdavė piešiami apokaliptiniai vaizdai.
Ir šioje vietoje man patiko „apetito ir neapykantos“ virtuozas iš delfio A.Užkalnis* – jis nesislapstydamas garsiai įvardijo tai, ką dauguma „valstybininkų“ mąsto, bet nutyli. Būtent jis ir yra tų 14 nuošimčių (antrojo progresyvumo „krepšelio“ pagal A. Sysą) išviešinta sąžinė, pagarsinta vaizduotė, neslepiami instinktai: „Progresiniai mokesčiai – tai komunistinis lūzerių metodas atimti ir padalinti“. Kaip sakė Investuotojų (Gaujos) forumo atstovas: „Progresinius turi Argentina, Nigerija, Venesuela…“ Jų metodai yra daugmaž aiškūs, nors čia ir nieko naujo: civilizuoti barbarai niekuomet neturėjo jokio socialinio įsipareigojimo ir, kaip matome, jokio, net elementariausio, padorumo diskusijose (progresinius mokesčius turi dauguma civilizuotų Vakarų pasaulio šalių).
Bet dabar jau kyla antroji banga – pateikiami neva dalykiniai pasiūlymai. O čia irgi pasimato nevienareikšmių dalykų. „Dalykiniai pasiūlymai“ pateikiami taip, kad pats klausimas – progresiniai mokesčiai ir jų politinis prioritetas – nueina kažkur už horizonto. Pirmiausia ekspertavimo „didybė“ sumala ad hominem A.Sysą, po to nupiešiamas didžiulis reformų kontekstas. Kaip triušis iš skrybėlės ištraukiama mokestinių lengvatų poblema, pajamų apibrėžimo problema, NPD bazės plėtimas, šešėlinė ekonomika ir t.t. Ir didžiulis choras sutinka tai ilgais ir audringais aplodismentais: „Štai žiūrėkite kokie nesąmoningi Syso siūlymai!“. Be to, šis choras vieningai nepastebi ir melo, išryškėjusio pirmojoje bangoje. (Ką tai savaime rodo?).
Juk kaip turėtų vykti diskusija, jeigu vis dėlto progresiniai mokesčiai nėra didysis pasaulio blogis ar Nigerijos išmislas?
Visi taip manantys ekspertai lyg ir turėtų pradėti savo siūlymus maždaug šitaip: „Šaunuolis, A.Sysai! Palaikom tavo iniciatyvą. (Puikiai suprantame visus tavo paties ir tavo partijos žaidimus, bet mokestinis progresyvumas yra toks svarbus, kad į tuos žaidimus kol kas nekreipiame dėmesio.) Bet žiūrėk – tavo siūlymas turi štai tokių ir tokių trūkumų. Kartu siekime, kad progresinio mokesčio modelis būtų kuo tobulesnis. Imkim ir sušaukime ekonomistų ir politikų forumą-darbo grupę, pasikvieskime ekspertų iš užsienio, šviesdami visuomenę paviešinkime kitų valstybių progresyvumo modelius, ištaisykime tavo siūlymo trūkumus ir iki tos ir tos datos priimkime įstatymą“.
Jaučiate pozicijų skirtumą?
Bet juk ne! Visi ekspertai ir jų laukiantis choras pirmiausia puola malti A.Syso „pasiūlymą“. Kiekvienas suranda argumentų pagąsdinti, koks blogis mūsų laukia. Keli padoresni neužmiršta dėl viso pikto įtraukti sakinuką „šiaip progresiniai mokesčiai galėtų būti“.
Koks yra tokio „ekspertavimo“ efektas? Sunaikinamas politinis poreikis progresiniams mokesčiams, panaikinama galimybė pasiekti visuotinį konsensusą dėl progresinio mokesčio. Tokiu būdu neslepiama asmeninė „ekspertavimo“ didybė siunčia progresyvumą kartu su A.Sysu toli toli – į ateities miglas.
Aš nežinau, kodėl tų 14 nuošimčių choras šitaip elgiasi: ar tiesiog nuoširdžiai nesupranta konteksto, ar tiesiog sofistikuotai gina savo statusą (algą)?
Politinis efektas abiem atvejais yra būtent toks: progresinis mokestis eina šuniui ant uodegos, galimybė subalansuoti atskirtį eilinį kartą nutolsta, 87 nuošimčiai „nenašiai dirbančių žmonių“ toliau palikti plūduriuoti skurde iki išmirimo arba emigracijos.
Šitaip „pasiuntus“ A.Sysą, lauk išmetamas ir pats progresinis mokestis, o su juo – ir teisingesnės valstybės galimybė.
Ir nereikia sakyti, kad „tokio A.Syso pasiūlymo tiesiog negalima priimti, jis būtų pražūtingas“ – į tai ką tik atsakiau. Būtent todėl viešosios diskusijos kultūra nėra vien tiktai techninis dalykas – viešieji debatai yra politinis dalykas savaime.
Todėl aš netikiu dauguma ekspertų, pagrįstai kritikuojančių A.Sysą: nuo Veidaknygės komentarų iki nacionalinio lygmens viešųjų erdvių.
* Rasa Baločkaitė („Atminties bendruomenė: ką šiandien reiškia sovietiniai laikai“, Kultūros barai, 2015,7/8) yra sakiusi, kad A.Užkalnis padeda lietuviams susitarti dėl sovietinio periodo atminties. Aš manyčiau, kad jis kur kas labiau padeda susitarti dėl ekonominės, socialinės ir politinės atskirties šiandien. Ir, beje, pirmoji funkcija yra antrosios dalis – ją maitina.