Laikausi nuomonės, kad geriau vienas nepaperkamas (kaip, pvz., kun.Robertas Grigas ar s. Nijolė Sadūnaitė) nei tūkstančiai, prekiaujantys tuščiu įvaizdžiu.
Pagal organizatorių duomenis tikrai pajudėjo:
– 6657 automobiliai;
– 482 motociklai;
– 54 autobusai.
Pridėjus nesiregistravusius ir vietinius vilniečius, kukliausiais skaičiavimais, išeina 20 tūkstančių. Realiai turėjo būti 25 000–30 000. Šis skaičius turėtų būti dar didesnis, lyginant nuotraukas iš istorinio 1988
m. Sąjūdžio mitingu, kuriame oficialiai buvo 250 000 žmonių. Niekas niekada neprilygs Sąjūdžiui, nes okupantas buvo didelis ir ypatingai stiprus ir, svarbiausia, svetimas. Visuomet priešas klastingesnis, kai yra savas.
Šeimų maršas ne tik kad nesiekia lygintis į Sąjūdžio mitingus, jam žymiai svarbiau yra tai, kad Maršas perima Sąjūdžio vėliavą ir tęsia 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Konstitucijos liniją.
Jau padėkojau nuo scenos kiekvienam atėjusiam į Vingio parką. Dabar noriu pasakyti, kad pypsinau ir dėkojau kiekvienam mojavusiam viadukui ir šalikėlėse – labai brangus kiekvienas, jautęs pareigą prisidėti bent simboliškai.