Politologas Andrius Švarplys savo veidaknygėje aptarė pastarojo meto aktualiją – masinę pabėgėlių migraciją į Vakarų Europą ir Europos Sąjungos isteblišmento reakcijas.
Siūlome jo pastebėjimus.
Sočioji mieganti Europa gavo antrąją bombą ant savo galvos – migrantus (pirmoji buvo – Rusijos agresija prieš Ukrainą). Ką daryti, nežino absoliučiai niekas. Visiškas chaosas. Turim progą stebėti globalizuoto pasaulio įsiveržimą į teritorinių valstybių „kiemą“.
Kaip paprastai būna tokiais globaliais kritiniais atvejais, viskas susimaišo į viena: yra ir teisėtas, moralus pabėgėlių siekis gauti paramą (pažįstamas lietuvių migrantams); ir egzistencinės tragedijos su plūduriuojančiais kūnais, vaizdai: pralįs ar nepralįs pro spygliuotą vielą ar policininkų sieną su kūdikiu ant rankų; ir migrantų nusikaltėlių veržimosi, ir kontrabandinio tinklo, ir ISIS siekių aptarimai; ir normali humanistinė atjauta viešojoje erdvėje; ir įvairios viešosios opinijos, protestuojančios prieš migrantų įsileidimą; ir politinis veidmainiavimo-dividendų žaidimas (nuo Orbano iki Camerono), ir šovinistinis „šaudykim-gaudykim“ ar leftistinis liberalizmas „priimkime į savo namus“ ir t.t.
Situacija globali ir visiškai nekontroliuojama. Jos neišvengiamas efektas tolimesniu laikotarpiu – globalaus valdymo vienokia ar kitokia forma suformavimas. Globalios problemos reikalauja globalių sprendimų. Panašiai kaip JAV po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išėjo iš namų į Afganistaną ir Iraką, taip dabar ES turės suformuoti minimum bendrą politiką ir bendrus veiksmus. Ir kad jie būtų kuo toliau nuo jiem įprasto ramaus gyvenimo.
Per migrantų problemą Lietuvoje (ir iš dalies visoje Europoje) dar labiau išsiryškino vertybinis konfliktas: patriotinė bastioninių sienų Lietuva ir besaikis leftistinis pseudo-humanizmas. Pirmasis nori Lietuvą aptverti mentaline siena tautiškumo vardu. Antrasis nori primesti humanistinę žmogaus teisių retoriką, po kuria slypi veidmainystė ir naujojo kairiojo liberalistinio pobūdžio prievarta.
Jei pirmasis gerai atpažįstamas nuo seno, tai antrasis – subtilesnis, bet būtent dabar atsiskleidžia visas politinio korektiškumo tuštumas, o kai kuriais atvejais – netgi infantiliškumas. Jei išties viena nuotrauka gali pakeisti D.Camerono ir Jungtinės Karalystės politinę poziciją („Jo padėjėjai paskubomis paaiškino, kad ministras pirmininkas dar „nebuvo matęs minėtų fotografijų“), tai yra aukščiausio laipsnio veidmainystė, kairiojo liberalizmo politinė tuštybė ir impotencija.
Viena nuotrauka „humaniškai“ gali pakeisti tokios valstybės politinę nuostatą, kai tuo pat metu lygiai taip pat „humaniškai“ nematomos tūkstančių mirtys. Mato nuotrauką, bet nemato tikrovės. Politinis korektiškumas nepritaikytas gyventi tikrovėje – jis tinkamas gyventi pagal nuotraukas. Todėl jo humanizmas yra veidmainiškas ir tuščias. Tragiški pabėgėlių likimo atvejai ir visiškai žmogiška visuomenės atjauta čia virsta objektu-daiktu, dėl kurio varžosi žiniasklaidos ir politikos laukai.
Būtent todėl tokio pobūdžio žmogaus teisių gynėjai gali labai aršiai ginti žmogus teises ir kovoti su diskriminacija ir čia pat, už kampo, patys įvedinėti diskriminaciją, skleisti netoleranciją ir būti visiškai nejautrūs realioms žmonių kančioms. (Tą labai gerai nesenai matėme Lietuvoje D.Šakalienės ir kitų psichiatrų ekspertų iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto veikloje. Už savo vaikus kovojančios šeimos buvo humaniškai pastumtos į „girtuoklių, neprižiūrinčių ir mušančių savo vaikus“ kategoriją, o žmogiška visuomenės atjauta jiems buvo pavadinta – žemiausių masių isterija, už kurios stovi Rusijos interesas).
Tokios žmogaus teisės yra fotografinės. Tai yra įvaizdinės žmogaus teisės, o kai yra taip, tuomet visuomet egzistuoja galios interesai. Abstraktus politinis humanizmas yra užmaskuotas antihumanizmas.* Ir pagal šį pseudo-humanizmą jau išauklėta visa eurokomjaunuolių karta. Jie pasiruošę ginti žmogaus teises ir tuo pačiu metu – tyčiotis ir „trolinti“ elementariausią empatiją bei atjautą rodančius žmones.
Na, o pozicija „priimkime kiekvienas į savo namus“ apskritai politiškai yra infantilizmas – tai tik uždengia realias problemas ir jų sprendimus. Popiežius „žaidžia“ savo žaidimą – siekia politikoje išlaikyti krikščioniškąją liniją, o per ją – savo įtaką. Bet net ir jis siūlė priimti ne į savo šeimas, bet į parapijas, ir tai kur kas socialiai realistiškiau, ir išsaugomas krikščioniškos atjautos principas.
Ką daryti mums, eiliniams stebėtojams? Pirmiausia bent atpažinti konkuruojančias pasaulėžiūras. Po to – analizuoti, kurioje iš jų yra daugiau tikrojo humanizmo, veidmainystės, paviršutiniškumo, realaus mąstymo, realių sprendimų – kiek patriotinės spygliuotos vielos, o kiek – leftistinio paviršutiniškumo. O kol kas visi esame sutrikę: Vengrija stato 6 metrų aukščio sieną, o BBC žurnalistė Miuncheno stotyje migrantus pasitinka su sausainiukais „Welcome to Europe“.
Europa didelė – ten yra daug pasaulėžiūrinių siužetų ir mums teks atsirinkti, kokioje Europoje (Lietuvoje) norime gyventi ir kokią poziciją užimti.
* Turbūt neatsitiktinai Aleksandras Štromas, pasakodamas savo įspūdžius apie žymųjį sovietinį disidentą, žmogaus teisių gynėją Andrejų Sacharovą, pabrėžė, kad jis buvo apolitiškas – jis pasižymėjo elementariausia žmogiška atjauta ir neturėjo jokių racionalizuotų politinių tikslų, t.y. vengė politinio lauko.