Siūlome sociologo ir politologo dr. Andriaus Švarplio repliką, paskelbtą jo Veidaknygėje perskaičius Žilvino Pekarsko komentarą „Kiek politikos euroviziniame Polinos Gagarinos pasirodyme?“.
Atkreipkite dėmesį, kaip „patriotai“ visą diskusiją suveda į klausimą: „Ar Rusijai Eurovizija yra politika, ar ne?“. Tai aišku – Rusijai tai yra politika. Kaip naftos vamzdis „Družba“, kaip „kremlinio“ S.Ivanovo VTB krepšinio lyga, kaip Sočio olimpiada ar Jūrmalos festivalis „Naujoji banga“, kaip žymūs teatralai ir kino talentai à la michalkovai (reiškiantys paramą Krymo okupacijai), kaip visokiausi kobzonai ir gazmanovai.
Kad tai suprastume, net nebūtina skaityti S.Huntingtoną apie valstybių pasirengimą naudoti kultūrinius-tapatybinius resursus geopolitinei mobilizacijai. 180 milijonų Eurovizijos žiūrovų auditorija – per riebus kąsnis, kad Rusijos propaganda galėtų jo atsisakyti.
Bet ko „patriotai“ išties nesugeba suprasti – esminis klausimas ne čia. Esminis klausimas yra toks: kiek mes dusinsime savo visuomenę atkartodami „kremlinių“ mąstymą? Kiek mes „statysime“ ant visuomenės švietimo, kad gebėtų atpažinti „kremlinių“ veiksmus, o kiek – ant savo visuomenės patriotinio trolinimo? Kiek mes pasiruošę patys imtis propagandos prieš savo visuomenę? Nuosavos, nacionalinės propagandos prieš „kremlinių“ propagandą?
Tokių pavyzdžių jau būta – „valstybininkų“ propaganda jau ne kartą traiškė elementarius ir sveikus visuomenės poreikius, tokius kaip politinio skaidrumo, tiesos ir teisingumo? Ar dar gali būti likusių tokių, kurie nemato neslepiamos elitistų paniekos visuomenės apačioms?
Štai kodėl esminis klausimas yra ne apie Rusiją. Klausimas yra apie mūsų valstybininkų atvirumą visuomenei. Klausimas yra apie klasikinę politinę atsakomybę.
„Patriotai“ to nesupranta, nes jie yra elitistai – susitapatinę su valstybe, jie jau yra nusprendę, kiek teisingumo ir laisvės mes esame verti. Jų tikslas – ne savarankiška, laisva, pilietinė visuomenė, jų tikslas – kontroliuojama „nuosava“ visuomenė, kuri žinotų savo vietą ir joje tyliai tupėtų. O kai ji, pavyzdžiui, sumano pasinaudoti konstitucine teise į referendumą, žymiausi „patriotai“ pačiu šiurkščiausiu pavidalu išjuokia šią teisę, o vėliau taip pat „patriotiškai“ Konstitucinis Teismas uždraudžia referendumus iš viso.
Prieš tokį pseudopatriotizmą ir reikia sukilti. Būtina priešintis nuo visuomenės nutolusių ir susvetimėjusių elitistų bandymams mums įpiršti apynasrį – neva patriotinį. Nes tuoj „patriotai“ pasikėsins ir į Dostojevskį, Tolstojų ar Rachmaninovą, jei tik pastebės, kad Kremlius jais naudojasi (V.Putinas jau citavo N.Berdiajevą…).
Eurovizija jiems, kaip ir „kremliniams“, yra politika. Visa tai suprasdami, mes laisvai galime balsuoti už P.Gagarinos pasirodymą ar nejausti nepatogumo, kai rusų ledo ritulio komanda tiesiog gražiai žaidžia. Nes mums tiesiog gali patikti ta muzika, ta sporto komanda. Mes galime laisvai kvėpuoti.
Tuo pačiu metu turime suvokti, kad tiek už muzikos, tiek už sporto, tiek už kultūros visuomet stovės savi ar svetimi „patriotai“. Visuomet.
P.S. A.Kamiu yra sakęs: „Jeigu man reikėtų rinktis Prancūziją ar savo mamą, aš pasirinkčiau mamą“. Savo ruožtu, šiame kontekste visus „patriotus“ kartu paėmus aš nedvejodamas iškeisčiau į N.Berdiajevą ar F.Dostojevskį.