Dalijamės Vytauto Didžiojo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (VD PMDF) dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje išsakyta įžvalga apie aukštojo mokslo reformą.
Administracinis dėstomų dalykų perėmimas, Studijų komiteto (formuojančio dalykų tinklelį) galios išaugimas, pusiau anoniminis privalomų dalykų perkėlimas į pasirenkamus, favoritizmas (saviškių protegavimas kitų sąskaita), slaptas „Facebooko“ paskyros sekimas ir tylus kerštas užkulisiniuose administraciniuose sprendimuose už neįtinkančias pažiūras, teisingų pažiūrų egzistavimas ir prioretizavimas, sistemingas krūvio mažinimas prisidengiant įvairiausiomis „objektyviomis“ aplinkybėmis, mobingas, saujelės studentų balso (skundo) sureikšminimas – ar Universitetas jau galutinai tapo anoniminės, biurokratinės-administracinės jėgos vieta?
Jeigu taip, tuomet kuo greičiau reikia reformos.
Tačiau kaip apsivalyti nuo šių blogybių, jeigu pagrindinė reformų linija yra stumiama tų pačių administracinės galios subjektų, o jos turinys – stambinimas, finansų ir studijų tinklelio konsolidavimas – tik sustiprins administracinę biurokratiją?
Laikas pasakyti, kad jokia reforma nebus sėkminga, jeigu nebus reformuojamas Universiteto vidus: mokslininkų bendruomenė turi būti valdymo centre, o ne kvazianoniminis administracijos aparatas.
(Tai, kad formaliai Senatą ir Tarybą renka akademinė bendruomenė jau nieko nereiškia, nes administracinis aparatas jau kuris laikas yra atitrūkęs nuo bendruomenės, įsivyravusi akademinės bendruomenės demoralizacija, ji tapo pasyvia administracinių sprendimų vykdytoja. Žodžiu, akademinė bendruomenė užleido pozicijas administraciniam aparatui, o šis noriai perėmė jas nė nesiruošdamas atsiklausti bendruomenės, nes atsiklausti nėra ko – yra palaida bala, o formaliai – vsio zakonno: bendruomenė mus išrinko).
Tai yra faktas: Lietuvos aukštojo mokslo reformą rengiasi vykdyti mokslo ir studijų administratoriai kartu su politikais, be akademinės bendruomenės savarankiško balso.
Man atrodo, šie Rasos Čepaitienės sakiniai yra viena taikliausių Lietuvos universitetų diagnozių:
„Dėstytojai, ant kurių talentų, erudicijos, kompetencijos, gebėjimų, išradingumo ir kūrybiškumo šimtmečiais laikėsi pati Europos universiteto idėja, nejučia imti vis labiau nustumti nuo katedrų valdymą, studijų procesą ir jų pačių darbą liečiančių sprendimų priėmimo. Tai reiškia, kad nuo šiol aukštojo mokslo administratoriai … įgijo finansinės bei biurokratinės galios svertus į savo rankas perimti universitetų vidinio gyvenimo kontrolę, tuo pačiu ignoruojant ar sau pajungiant visos akademinės bendruomenės interesus. Kaip gi taip greit ir be stipresnio pasipriešinimo pavyko dėstytojus paversti iš esmės beteisiais ir bebalsiais akademiniais prekarijais?“
Jeigu reformos metu nebus sumažintas atotrūkis tarp universitetų administracijos/valdymo ir bendruomenės, tai netgi esant pažangiausiai reformai universitetus iš vidaus vidus ės tas pats senas vėžys, vadinasi, jokie esminiai pozityvūs reformos tikslai nebus pasiekti. Na, išskyrus dar didesnę valdžios koncentraciją administracinėse struktūrose.
Jokie išoriniai formalūs rodikliai, kaip jau anekdotišku tampantis šimtukas, negali atstoti vidinės demokratinės Universiteto jėgos, nes ne biurokratiniai žurnalai formuoja autorinį kūrybinį žvilgsnį, asmenybes, egzistencines patirtis, saviraišką, pasaulėžiūrą ir visam gyvenimui pasiliekančius įspūdžius…