Supažindiname su sociologo dr. Andriaus Švarplio replika, kuria jis pasidalijo savo veidaknygės paskyroje atkreipdamas dėmesį į lapkričio 17 d. Vytauto Didžiojo universitete įvykusią Devintąją nacionalinę Lietuvos sociologų draugijos konferenciją „(Ne)lygybės, galia ir socialinis teisingumas šiuolaikinėje visuomenėje“, kurios metu Lietuvos sociologai sakosi aptarę visuomenei aktualias nelygybės, galios, diskriminacijos, socialinio teisingumo temas (daugiau skaityti ČIA).
Vis dėl to svarbu užduoti klausimą (ne priešišką, bet kritinį), kokiais moksliniais duomenimis ar moksliniu argumentu yra paremta tezė, kad reikia „sukurti kosmopolitinę visuomenę“?
Ir kodėl nelygybė ir socialinis neteisingumas kyla iš ksenofobijos ir homofobijos, o ne iš dominuojančios politinės/socialinės/kultūrinės programos? Juk pagal klasikinį aiškinimą būtent dominavimas, tironija (vienų interesų privilegijavimas prieš visų piliečių interesus) buvo laikomas neteisingumo šaltiniu.
Lygiai taip pat abejotina, ar kalbėti apie žmogiškumą yra svarbiausias sociologo vaidmuo.
Ypač tada, kai žmogiškumo turinys ir ribos yra performuluojamos, kai žmogiškumo manifestacijos ne stiprina žmogiškumą (bent jau klasikine prasme), bet jį išplauna: intelektas virsta idiotizmu, grožis – bjaurumo estetika, dorybė – amebos lygio primityvizmu, prigimtis/lytis – socialiniu konstruktu, intymumas – vieša ekspozicija, sunkus darbas – Ekrano spindėjimu („žvaigždė“!), garbės žodis – konjunktūrine nauda ir t.t.
Noriu pasakyti, kad kritiškoji sociologija yra žymiai vertingesnė nei sentimentalioji „(žmogiškumo“) sociologija, kuri visiškai neatspari politizuotiems tyrimams ir tikslams. „Žmogiškoji“ sociologija pasmerkta atkartoti dominuojančio diskurso šablonus.
Kalbant morališkai, ne viskas žmogiška, kas spindi žmogumi. Ne visos žmogaus manifestacijos yra žmogiškos – kai kurios jų yra tiesiog gyvuliškos. Ne viskas kas nauja yra progresas, daug kas yra tiesiog regresas.