Ryški takoskyra Lietuvos viešojoje erdvėje. Ne dėl to, ar reikia duoti atkirtį Rusijos vykdomam informaciniam karui, bet dėl to, ar mes matome grėsmę „patriotų žaidimuose“.
Labai taiklūs K.Girniaus pastebėjimai apie valdžiai kylančią pagundą riboti piliečių laisves vardan teisėto atsako į informacinę Rusijos propagandą.
Ir tipiškas nuo valdžios tinkamai neatsiribojančios medijos vadovės atsakymas:
I.
Rėksminga patriotinė neapykanta Rusijai Lietuvoje augina konservatorių-liberalų fundamentalistų raumenis – jie vėliau bus panaudoti vidaus priešams neutralizuoti. Tiesą sakant, jau yra naudojami. Vis dėlto makartizmas įrašytas į politinio konservatizmo prigimtį.
Akivaizdu, kad susiformavusi valdžios konjunktūra (Prezidentė-konservatoriai-liberalai ir socdemai) jau kuris laikas „stato“ ant deklaratyvios Rusijos sulaikymo strategijos ir, kaip matome, jau pasigirsta akivaizdžiai komjaunuoliški-nomenklatūriniai-diktatoriški siūlymai palenkti visuomenę, kultūrą „tarnauti valstybei“. Piliečiai turi neklysti ir derinti savo veiksmus su valdžia.
K.Girnius labai korektiškai išsako teisingas pastabas. Pastaruoju metu viešoji erdvė Lietuvoje ryškiai susiaurėjo, ypač tarptautiniais klausimais. Kritinė refleksija Izraelio veiksmų atžvilgiu, jau įprasta Vakarų spaudoje, mūsų oficialioje medijoje yra kone tabu (jau netoli anti-semitizmas). Rytų Ukrainos specifiškumui didelį dėmesį skyrė BBC, CNN ir kitos Vakarų medijos ir tai visiškai nereiškė separatistų palaikymo.
Užuot ugdę kritinį, įvairiapusišką skaitytojo, žiūrovo, piliečio požiūrį mūsų „valstybininkai“ renkasi formuoti paklusnų vartotoją – geriau išmokyti būsimą trolį „teisingos istorijos“ negu padėti žmogui susigaudyti įvairialypėje tarptautinėje terpėje, daugiabriauniuose tarptautiniuose santykiuose. Bet koks požiūris, išeinantis už „juoda-balta“ ribų, iš karto bloškia į konservatorių jau paruoštą ir išpuoselėtą prorusiškumo ir tarnavimo Rusijos interesams socialinę erdvę.
Kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų priešintis tokiai redukcijai: arba akivaizdžiai prorusišką darbą Lietuvoje dirbančių pozicija, arba konservatoriško kampo pozicija.
Bet… Ar girdėjote bent vieną liberalą Lietuvoje išsakant susirūpinimą dėl viešosios erdvės „kampinimo“? Juk ne kartą regėjome, kaip konservatoriams sekasi „sukampinti“ visą Lietuvos politinį gyvenimą. Paskutinis A.Kubiliaus konservatoriškai modernus pareiškimas nuskambėjo po šių metų Prezidento rinkimų: „Kas prieš D.Grybauskaitę, tas palaiko Rusijos interesus“.
Tokiame fone neseni siūlymai dėl Tarybos, turinčios puoselėti istorinę atmintį ir valstybinėmis priemonėmis koreguoti viešąją nuomonę, atrodė ir tebeatrodo įtartini. Šiam reikalui Lietuvoje trūksta politinės kultūros. Nelieka abejonių, kad matonių, siaurusevičiaus, ramanausko-greitai, užkalnio, adomėno, sadausko-kvietkevičiaus, pancerovo tipo (o jų Lietuvoje visame politiniame spektre netrūksta) „valstybininkai“ rastų sau dar vieną terpę įleisti valdžios šaknis. Ir tada pasirodytų VSD instrukcijos ekskursijų vadovams ir dalyviams, o gal – ir ne tik…
K.Girniaus susirūpinimas – tai klasikinės liberalios pozicijos padiktuotos mintys, gaivus amerikietiškos laisvos visuomenės ir laisvo žodžio sampratos gūsis Lietuvos „teisingoje“ viešojoje erdvėje, suformuotoje iš kelių tą pačią liniją ginančių portalų (suskaičiuojamų ant vienos rankos pirštų).
II.
Delfi.lt redaktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atsakymas – labai tipiškas ir simptominis. Paskaitykite ir nustatykite, kokia vertė šiame tekste yra teikiama laisvam žodžiui ir laisvai visuomenei.
Jokios. Visos mintys apie tai, kaip valstybei ir visuomenei reikia telktis prieš Rusijos informacinį karą. Pilna pavyzdžių apie nedraugiškų šalių keliamą grėsmę ir nė vienos minties apie „Patrioto akto“* tipo politikos keliamą pavojų. Konstatuojama didelė potenciali Rusijos propagandos grėsmė, bet nė žodžiu neužsimenama apie valdžios atsakomybę piliečiams. Tarsi privati medija būtų valdžios dalis, vykdanti valstybinį tikslą – gintis nuo išorės priešo.
Tai būtų tikrai pilietiškas uždavinys, bet tik su viena sąlyga – jeigu privačios medijos būtų gynusios pilietinį interesą šalies vidaus politikoje. Tačiau ką mes matėme per visas neaiškias politines istorijas? Mes regėjome valdžios versijų piršimą, o ne žurnalistinus tyrimus, viešinančius politinę korupciją.
Tad rezultatas yra visai kitas, negu pristatomas šiame straipsnyje. Pamynus teisingumą, pilietiškumą ir klasikines žurnalistikos priedermes šalies viduje, formuojama valstybinė gynyba prieš išorės priešą viešojoje erdvėje yra ne kas kita kaip visuomenės „kampinimas“. Jis savo pobūdžiu iš esmės nesiskiria nuo tos pačios viešosios erdvės zombinimo Rusijoje, tik mastai ir informacinė prievarta, žinoma, kitokio lygio.
Šis zombinimas Lietuvoje jau pasireiškia jaunesniosios kartos ekspresijose. Tokios išmoktos deklaratyvios neapykantos Rusijai nedemonstravo net sovietinio režimo lageriuose įkalinti senesnės kartos lietuvių rezistentai. Nes deklaratyvumas ir kova prieš realų terorą, švelniai tariant, yra du skirtingi dalykai. Šiuolaikiniai jaunieji trolinimo vartotojai neturi jokių kultūrinių ir psichologinių galimybių kartu su Adamu Michniku pasakyti, kad „esu anti-sovietinis (ar anti-putiniškas) rusofilas“, t.y. „nepakenčiu imperinės Rusijos politikos, bet lenkiuosi prieš Rusijos kultūrą“.
Mūsų tos kelios reikšmingos medijos visomis keturiomis yra linkusios įsitraukti į valstybinius karus. Bet yra vienas „bet“ – negali būti korumpuotas vidaus politikoje ir likti teisingas patriotas užsienio politikoje. Negali paaukojęs pilietinį skaidrumą vidaus politikoje staiga tapti patriotine žurnalistika išorės grėsmių klausimais. (Tiesą sakant, toks interesų sutapimas įmanomas kraštutiniu – valstybės suvereniteto praradimo – atveju, bet dabar tokios situacijos nėra). Atsimenate, plojo tik prie pėstininko funkciją atlikusio STT, bet niekuomet „neplojo“ prie VSD, Generalinės prokuratūros, prie teismų, kuriuose buvo valstybės institucijų užsakymu fabrikuojamos arba dengiamos bylos. Dar daugiau – visuomet tyčiojosi iš visuomenės kylančių skaidrumo ir viešumo reikalavimų: „Pasivadino visuomenininkais ir kelia kažkokius mėnulio fazės reikalavimus“.
Taigi, greičiau yra priešingai: gavę valdžios patepimą vidaus istorijose, tokios medijos tęs suaugimą su valdžia ir kitais klausimais. Būtent dėl to turėtume palaikyti K.Girniaus versiją ir atmesti „patriotinę“ medijos versiją. Būtent todėl medijos „laikysena“ yra labai simptomiška. Ji tiesiog dar kartą susitapatina su valdžia ir net nesuvokia K.Girniaus keliamos problemos. Viešajame fronte galima ir reikia kovoti prieš atvirai agresyvios Rusijos propagandos išpuolius. Tačiau būtų gerai prieš tai užsitarnauti sąžiningos, politinei korupcijai jautrios, pilietinį pasitikėjimą įgavusios medijos reputaciją.
Tiesa, vienu požiūriu M.Garbačiauskaitė-Budrienė yra teisi. Rusijos propaganda išties turi didelį destrukcinį potencialą daryti įtaką žmonių protams, lietuvių visuomenei. Ir nors kol kas Lietuvos rusai nerodo jokių organizacinių simpatijos Putino režimui ženklų, K.Girnius, regis, kiek nuvertina tokias galimybes ateityje.
Bet be gilesnių laisvo žodžio tradicijų, be pilietinės visuomenės spaudimo mūsų medijos rinksis eiti lengviausiu ir pelningiausiu keliu. Valdžios godulio keliu.
* Patrioto aktas – JAV įstatymas, skirtas apsaugoti šalį nuo terorizmo grėsmės, kurį 2001 m. spalio 26 d. pasirašė prezidentas Dž. Bušas. Įstatymas drastiškai sumažino teisėsaugos institucijų apribojimus kontroliuoti gyventojų telefono pokalbius ir kitokią komunikaciją, gauti medicininius, finansinius ir kitokius piliečių dokumentus; padidino iždo departamento galias reguliuoti finansines transakcijas; padidino teisėsaugos ir imigracijos tarnybų diskreciją sulaikyti ir deportuoti asmenis, įtariamus sąsajomis su terorizmu. Įstatymas praplėtė terorizmo apibrėžimą įtraukdamas į jį vadinamąjį „vidaus terorizmą“; dėl to buvo labai išplėsta veikų apimtis, kurių atžvilgiu gali būti taikomos įstatymo nuostatos.