Šiandien pajūrio pliaže tėtis pakeltu balsu auklėjo mažiuką vaiką, kad tas blogai padarė pripylęs smėlio į vežimėlį. Visiškai nekreipiau dėmesio – absoliučiai buitinė situacija, šimtus ar tūkstančius kartų pasitaikanti auginantiems vaikus.
Bet viena „gelbėtoja“ per nedidelį atstumą vis stebėjo tą situaciją. Priėjau paklausti, ar ji stebi dėl „vaiko teisių“. Patvirtino, kad taip, ir manęs paklausė, ar čia ne pirmas kartas su šiais žmonėmis.
Pasirodo, jie yra instruktuoti stebėti tėvus ir vaikus ir pranešti, jei kas ne taip.
Tada mandagiai, kultūringai pasakiau, kad jeigu ji bandys kviesti Vaiko teisių tarnybą dėl štai tokios situacijos, tai priėjęs nokautuosiu ją ar bet kurį kitą „gelbėtoją“. Žinoma, perdėjau, bet norėjosi parodyti pilietinį nepasitenkinimą.
Šakalienės/Majausko įstatymas įgalino beprecedentį, absurdišką, totalitarinį, iškrypėlišką kišimąsi į privatų žmogaus gyvenimą. Kažkoks atsitiktinis žmogus, kažkoks „gelbėtojas“ gavo galią spręsti, kaip tėvams auklėti savo vaikus. Kaip kokioje fantastinėje utopijoje JIE STEBI.