Niekas negali lygintis šiame pasaulyje su Katalikų Bažnyčios teologiniais, teisiniais, moraliniais išvedžiojimais, sofistikuotais išaiškinimais, kaip turėtų būti – kaip yra santykių išmanymu. Tai yra aukštosios įtampos aukštasis pilotažas.
Šitų reikalų neišmanau ir nė iš tolo nepretenduoju į jų žinojimą. Esu nulis ir turbūt paskutinis kvailys. Bet net ir kvailiams neuždrausta siekti supratimo. O kai kurie niuansai po vakarykščio Popiežiaus pasisakymo glumina.
1. Kaip suprasti, kad tai yra privati Popiežiaus nuomonė? Ar egzistuoja mygtukas, kuris perjungia popiežių į Popiežių? Bergoglio į Vietininką Žemėje? Ar gali popiežius turėti privačią nuomonę, kuri nesutampa su Šventu Raštu, Bažnyčios mokymu, bendromis principinėmis tiesomis? Akivaizdu, kad negerai, jeigu taip gali būti.
Nėra privačios Popiežiaus nuomonės. Net jei Bažnyčios teisė leidžia atskirti, kada Popiežiaus nuomonė tampa oficialia doktrina, o kada lieka privačia nuomone, Popiežius negali turėti privačios nuomonės, kuri prieštarautú Šventam Raštui ir nusistovėjusioms tiesoms. Yra sudėtingų ir nevienareikšmių gyvenimo situacijų ar politinių, socialinio teisingumo klausimų, pavyzdžiui, dėl progresinių mokesčių, kai privati nuomonė tikrai gali būti. Bet ar gali Popiežius turėti privačią nuomonę, pavyzdžiui, Kristaus dieviškumo klausimu ar nuodėmių klausimu?
Ir kaip Bažnyčia turėtų aiškinti savo avelėms: čia dabar yra popiežiaus nuomonė, kuri nesiskaito, o štai ta, kur užrašyta ten, – jau skaitosi. Ne per sudėtingi tikintiesiems tokie viražai?
Iš esmės, Popiežius yra Popiežius ir nepaisant teisinės-teologinės ekvilibristikos, jo žodis yra moralinis autoritetas tikintiesiems. Tikinteji nežino tokio stebuklingo mygtuko, junginėjančio Popiežių į Bergoglio, ir atvirkščiai.
2. Kaip suprasti, kad Bažnyčioje šeima, santuoka yra viena, o štai pas Ciesorių pasaulyje jau visai kas kita? Ar galima palaikyti ir kviesti įteisinti pasaulyje tai, kas Bažnyčios laikoma blogybe? Kiek toli galima valstybei tai, kas negalima Bažnyčiai? Tai jeigu Bažnyčia palieka civilinei teisei apibrėžti homopartnerystes ir tai laiko teisėtu bei geru dalyku, tai gal ir abortus reikėtų palikti civilinei teisei? Čia tik pavyzdys. Ar civilinei teisei nebegalioja bendrojo gėrio principas, kad Bažnyčia turi palaikyti prigimtinio gėrio sampratas ir priešintis jam prieštaraujančioms sampratoms?
O iš tiesų principas „Kas Dievo, atiduokime Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“ (kaip ir viduramžiška dviejų kalavijų teorija) juk buvo skirta pasaulietinėms pareigoms, kurios neprieštarauja krikščioniškoms pareigoms: mokėti mokesčius, eiti į armiją, į mokyklą, laikytis eismo taisyklių ir apskritai teisės. Bet jei teisė reikalauja iš gydytojo daryti abortą ar iškepti tortą homosantuokai – gali (o gal ir privalai) atsisakyti. Ne veltui ankstyvieji krikščionys rinkosi mirtį, bet atsisakydavo garbinti imperatorių kaip Dievą. Ir vėl, panašiai kaip ir privačios nuomonės atveju, kompromisas negalioja fundamentalioms tiesoms. Nei Popiežiaus privati nuomonė, nei Ciesoriaus–Dievo tvarkų atskyrimas neturėtų prieštarauti esminėms tikėjimo tiesoms.
O gal kur kas teisingiau būtų laikytis paprastesnės pozicijos. Ji ganėtinai aiški žmonėms, kurie nėra taip tiesiogiai susiję su Katalikų Bažnyčios teologiniais imperatyvais.
O ji tokia:
šio Popiežiaus pasaulėžiūra atitinka „laiko dvasią“ užjausti, suprasti, mylėti mažutėlius nuskriaustuosius… Net ir nuodėmės sąskaita. Popiežius labai daug kalba apie teises, užuojautą ir supratimą ir labai mažai apie pareigas. Tai yra daugiau tolerancijos popiežius nei krikščionybės popiežius. Tai pūkuota krikščionybė. Arba „meilės“ krikščionybė, kai neva matomas žmogus, bet nematomas jo rankoje už nugaros slepiamas peilis.
Konkrečiai homoklausimu ankstesni Popiežiaus veiksmai (nurodyti praeito posto lifesitenews.com straipsnyje) aiškiai liudija palankią, sąmoningą, kryptingą poziciją ir politiką, kuri prieštarauja krikščionybės mokymui.
„Privati pozicija“, „Kas ciesoriaus – ciesoriui, Dievo – Dievui“, „civilinė teisė“ yra ekvilibristinis fintas, atidedantis problemą ateičiai.
Akivaizdu, kad šis popiežius homosantykių nelaiko nuodėme, prigimtinio gėrio antipodu, nes tik taip galima paaiškinti jo palankumą civilinei partnerystei (kaip galima siūlyti tai, kas būtų laikoma nuodėme?).
Panašiai ir migrantų klausimu Popiežius pernelyg nekritiškai ragino priimti „nuo karo bėgančius nuskriaustuosius“, kai tie patys nuskriaustieji vėliau kuria getus, buriasi į gaujas ir prievartauja vietinius žmones. Žinoma, neabsoliučiai, bet to nematyti, vadinasi, neturėti nieko bendra su gailestingumu. (Vis dėlto per vizitą Lietuvoje, Kaune, Popiežiaus kalboje buvo labai giliai ir subalansuotai pasisakyta imigrantų ir vietinės tradicijos atžvilgiu).
Panašiai ir tame pačiame filme Popiežiaus išsakytoje pastaboje apie Trumpą, kad neva sieną (su Meksika) statantis prezidentas negali būti krikščionis. Juk per tą pačią valstybių sieną keliauja narkotikų trafficas ir gaujų tinklai, nuodijantys žmonių likimus ir tiesiogiai žudantys be skrupulų.
Žodžiu, broliai ir sesės katalikai, galbūt nereikia vynioti į vatą toi, kas šiaip nėra suvyniojama?
Reikalai labai sudėtingi, bet ar Popiežius nėra tas, iš kurio pirmiausia ir tikimasi šviesos probleminiais klausimais?…