Šiandien, deleguotas Laisvos visuomenės instituto (LVI), dalyvavau Prezidentūroje organizuotoje diskusijoje aptariant LR Prezidento siūlomas Švietimo įstatymo pataisas, kalbančias apie ikimokyklinio ugdymo privalomumą ir pradinio ugdymo ankstinimą. Keli įspūdžiai.
Pirmiausia, formatas labiau priminė pasiūlymų pristatymą ir jų pagrindimą negu diskusiją apie tai, ar jų apskritai reikia. Renginyje dalyvavę švietimiečiai irgi buvo linkę kalbėti apie tai, kaip tai reikia padaryti, o ne svarstyti su siūlomais pakeitimais susijusias rizikas.
Manau, kad švietimiečiai nesupranta, kad įstatymą priimti lengva, o kitaip yra su jo įgyvendinimu. Bijau, kad po metų tie patys švietimiečiai, kurie džiaugiasi Prezidento iniciatyva, spjaudysis, kiek nedaug ta linkme yra padaryta.
Šiai minčiai pritarė ir SocMino atstovai, kuris į Prezidento siūlymus žiūri rezervuotai būtent jo įgyvendinimo prasme.
Apie teisėkūros iniciatyvos rizikas teko kalbėti tėvams, trims vyrams, dviem iš Lietuvos tėvų forumo, ir man, Laisvos visuomenės instituto atstovui.
Pateikiau tokią poziciją. Iš esmės Prezidento siūlymai yra ne kas kita kaip bandymas spręsti įsisenėjusias centrinių ir savivaldos viešojo administravimo institucijų problemas nustatant įstatymines pareigas tėvams.
Problemos susijusios su privalomo ikimokyklinio ugdymo skyrimu pagal dabar galiojančią SocMino tvarką, kai vaikas auga socialinę riziką patiriančioje šeimoje, savivaldybės negebėjimas užtikrinti vaiko pavežėjimo iki ugdymo įstaigos, darželių ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų stoka, priešmokyklinio ugdymo programų trūkumai, susiję su orientacija į žinias – visa tai nėra pagrindas nustatyti privalomą ikimokyklinį ugdymą ar ankstinti pradinį ugdymą.
Sprendžiant socialinę riziką patiriančių vaikų problemą, neturėtų būtų nustatoma įstatyminė pareiga visiems tėvams – tai būtų ta pati klaida, kuri buvo padaryta su Vaiko teisių apsaugos įstatymu. Kitaip tariant, tai yra teisės aktų įgyvendinimo problema, kurią bandoma spręsti teisėkūriniu būdu.
Iš Prezidento siūlymų formuluočių, aiškinamojo rašto ir komunikacijos tėvams bei visuomenei nebuvo aišku, kokios – privalomo ar visuotinio – ikimokyklinio ugdymo sistemos link yra orientuoti pasiūlymai. O jos skiriasi kaip diena ir naktis: privaloma IU sistema nustato IU pareigą tėvams, o visuotinė – garantuoja teisę (angl. legal entitlement) sudarydama galimybę reikalauti iš švietimo paslaugos teikėjo savo vaikui IU.
LVI vardu, siekiant išvengti neapibrėžtumo, pasiūliau performuluoti pasiūlymą, tikslinant jau esamą Švietimo įstatymo formuluotę ir nustatant, kad „vaikui, augančiam socialinę riziką patiriančioje šeimoje turi būti užtikrinamas ikimokyklinis ugdymas“ (vietoj dabar esančios („gali būti skiriamas“) ir braukiant Prezidento projekte frazę („ikimokyklinis ugdymas yra privalomas“).
Sakiau, kad yra būtina aiškiai apibrėžti „socialinę riziką patiriančios šeimos“ sąvoką ir būtina nustatyti aiškius kriterijus, kuriais vadovaujantis šeimai yra rekomenduojamas IU. Kadangi Švietimo įstatymo pakeitimai yra susiję su tėvų teisių ribojimu, toks ribojimas turi būti teisėtas, pagrįstas ir proporcingas – neriboti tėvų teisių labiau, negu reikia. O kadangi žmogaus teisių ribojimas galimas tik įstatymu, siūlytina atsisakyti nuostatos, kad kitus ribojimo atvejus nustato vykdomoji institucija (toks siūlymas yra projekte).
Priminiau, kad pagal Švietimo įstatymą, derantį su Konstitucija, ikimokyklinis ugdymas visų pirma yra tėvų teisė ir pareiga, o valstybės (švietimo sektoriaus) pareiga šioje srityje yra subsidiari ir apima tik tuos atvejus, kai šeima reikalinga pagalbos.
Diskusija parodė, kad ši žinia yra ir aktuali švietimiečiams, iš rūpesčio mūsų vaikais kartais norintiems už(si)dėti didesnę atsakomybę, negu reikia ir įstatymai leidžia. O taip pat apie tai, kad Švietimo įstatymas numato tėvų diskrecijos teisę pasirinkti, nuo kelių metų – 6 ar 7 – leisti vaiką į mokyklą, tad ankstinant PU yra būtina šią tėvų teisę išlaikyti, nenustatant jokių papildomų apribojimų.
Iš esmės taip ir yra suformuluota Prezidento siūlymuose, nors ši – skirtingo starto tėvų pageidavimu – idėja nepatiko švietimiečiams. Bet, jei jau tikrai norima tėvams padėti, pagal subsidiarumo principą yra būtina padėti šeimai taip, kaip jie prašo, bet ne diktuojant sistemai patogias sąlygas (skambėjo argumentas, kad tokiu atveju reikės dviejų programų klasėje ir pan.)
Apie tai, ar reikėtų akstinti PU nekalbėjau, nes nesu edukologas ar psichologas ir neturiu kompetencijos. Tik man buvo gaila, kad svarstant šį pasiūlymą švietimo ekpertai nemąstė apie galimas to rizikas (apie jas kalbėjo LTF atstovai).
Iš diskusijos išsinešiau mintis apie dvi rizikas. Pirmą įvardijo ŠMSM deleguotas ekpertas L. Slušnys, maloniai nustebinęs savo objektyvumu (kas nors pasakytų politiniu neutralumu). Jis minėjo, kad yra „neskanūs duomenys“, kurie rodo, jog pradėjus institucinį ugdymą anksčiau, socialinę riziką patiriančių šeimų tėvai nusišalina nuo vaiko ugdymo. Manyčiau, kad ši rizika yra universali, nes ir karjerą darantys ar į materialinį uždarbį linkę tėvai taip pat yra linkę nusišalinti nuo pareigos ugdyti savo vaikus, tai perkeldami švietimo sistemai. Tokiu būdu PU ankstinimas gali padaryti meškos paslaugą tėvų pareigų įgyvendinimo kokybei.
Taip pat, prisimindamas JTO Vaiko teisių konvencijos 8 str., nustatantį vaiko teisę į tapatybę, pagalvojau, kad per ankstyvas institucinis ugdymas gali ir neigiamai įtakoti vaiko tapatybės formavimąsi, jei tapatybę suprantame kaip tvarių vaiko ryšių su savo tėvais, broliais ir seserimis formavimąsi, kultūrinių tradicijų perėmimą, gimtąją kalbą.
Anksti išleidus vaiką į institucinį ugdymą kyla klausimas, kur bus jo tapatybės centras: šeimoje ar darželyje? Berods, norvegai yra nustatę, kad vaiko atvedimas į darželį (ir buvimas jame visą dieną) sukuria jam savotišką krizę, susijusią su klausimu, kur yra mano namai. Neatsitiktinai pokario lietuvių emigrantai JAV sąmoningai neleisdavo vaiko į institucinį ugdymą, kad jis įgytų lietuviškos tapatybės šaknis.
Šias ir kitas rizikas (ne tik finansus) yra būtina įvertinti sprendžiant, kada turėtų prasidėti privalomas institucinis ugdymas – nuo 5 ar 6 metų.