Vakar VDU Senatas absoliučia balsų dauguma pasisakė už Juozą Augutį (46 iš 47), M.Ališauskienę palaikė 22, nepalaikė 17, susilaikė 8. Na, o trečias kandidatas realiai nė nebuvo kandidatas (dar būtų suprantamas jo tikslas kelti universiteto tapatybės klausimą, tačiau kai pradedama svarstyti be jokio pagrindo visais klausimais, išeina profanacija. Demokratiniai rinkimai nereiškia kiekvieno asmens išklausymą, bet pirmiausia kompetencijų rinkimą).
Balsavimo klausimas buvo: „Ar yra tinkamas užimti Rektoriaus pareigas?“. Senato balsavimas formaliai neįpareigoja Rektorių renkančios Tarybos, tačiau sunku būtų įsivaizduoti Tarybos sprendimą, kuris ignoruotų VDU fakultetams ir katedroms atstovaujančio Senato nuomonę.
Iš kandidatų prisistatymo abejonių nelieka. Pagal realios situacijos išmanymą, Lietuvos demografijos, universitetų finansavimo ir VDU padėties suvokimą, J.Augutis vertas tęsti darbus. Kitos kandidatės iš pirmo žvilgsnio patrauklios idėjos (kaip 50–50 proc. dėstytojų–mokslininkų) greitai ir pagrįstai buvo nuleistos ant žemės.
Išlieka fundamentalios problemos. Dėstytojai yra praktiškai palikti vegetuoti. Retas kuris turi saugias garantijas bent 5 metams, t.y. dirba visu etatu, vadinasi, kokia gali būti studijų kokybė prekariato sąlygomis? Valstybinis mokslo finansavimas mokslininkų projektams toks, kad laimėjimo tikimybė – 6% ar dar mažesnė. Be gero dėstytojo universitetas negali iš viso funkcionuoti, kaip automobilis be variklio – jau ne automobilis, o kažkas kita. Bet čia jau kitos diskusijos temos.
Dėl antros kandidatės aš neturėjau abejonių. M.Ališauskienė šią vasarą buvo padavusi mane į VDU Etikos komisiją už mano pasisakymą facebooke, kuriame bandžiau parodyti, kad jos viešas teiginys, jog Katalikų bažnyčia kvestionuoja žmogaus teises yra visiškai nepagrįstas ir, svarbiausia, ideologinis, todėl neturėtų būti išsakomas mokslinės procedūros metu universitete. Pats apskundimas dar būtų nieko tokio; būna, žmogus suklysta, gali vėliau atsiprašyti; galiausiai jam gali taip atrodyti, paskui kitaip. Bet skunde surašyta motyvacija buvo be teisinių ir etinių žinių bei suvokimo pagrindų (pvz., neskiriamas subjektyvus įsižeidimas nuo objektyvių aplinkybių; buvo aiškinama, kad savo viešu postu aš sąmoningai ribojau jos teisę ginti savo nuomonę – ir tai po to, kai ji atėjo ir pareiškė savo nuomonę po mano postu). Tai greičiau liudijo socialinį spaudimą, būdingą LGBT bendruomenei ir „naujosioms“ žmogaus teisėms, kurioms taip pritaria M.Ališauskienė.
Turint omeny tendencijas Vakarų universitetuose, konstitucinių ir etinių pagrindų gynimas nuo „įsižeidimų“, „jausmingumų“ ir „tapatybių“ greitai taps pirmaeiliu uždaviniu Lietuvos universitetuose. Todėl iš čia ir kilo mano klausimai pretendentei į Rektorius.
Pavyko užduoti tiktai pirmą iš jų. Kandidatės į Rektoriaus pareigas atsakymas buvo toks: „Šiuo savo skundu VDU Etikos komisijai aš vykdžiau socialinį eksperimentą“…
Profesore M.Ališauskiene, prašau, nevykdykite eksperimentų su žmonėmis. Yra daug progų vykdyti eksperimentus su sodo gėrybėmis, dabar ankstyvas ruduo, galima eksperimentuoti su raugintais agurkais. Bet nedarykite etinių, teisinių, socialinių eksperimentų su žmonėmis (kaip su manimi ir VDU Etikos komisija). Tai nejuokinga, nepadoru ir neprofesionalu.
Kita vertus, tuomet kyla klausimas, ar ir kandidatavimas į universiteto rektoriaus pareigas taipogi nėra tiktai žaidimas, eksperimentas?
——————————————
Ir paskutinis, deja, minorinis akordas. VDU atviro Senato posėdyje dalyvavo virš 50 žmonių. Iš jų 47 buvo paties Senato nariai. Renkamas mūsų universiteto Rektorius. Vadinasi, atėjo tik keli žmonės ne Senato nariai.
Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?