Oi, oi, oi, kaip skriaudžiama Lietuvos žiniasklaida. Pavojus demokratijai! Smaugiama žodžio laisvė! Išpuolis prieš nepriklausomą žiniasklaidą!
Net tokie padorūs ir garbingi žurnalistai kaip Romas Sakadolskis įsipaišo į chorą iš vakarietiškų standartų aukštumų (skirtingai nei kiti, jis jais tikrai tiki).
O kas ištiesų vyksta?
Matome vieno cecho įsiaudrinusią reakciją, nes truputėlį peržengta riba, sauganti cecho pragyvenimo, statuso ir įtakos lauką. Kai kas net virkauja: „Kaip baisu, kratą darė namuose vaikų akivaizdoje!“, nors pedofilijos istorijos metu teisėsaugininkų, teisininkų, psichiatrų, politikų viešas melas ir specnazo brutalumas nesukėlė nė menkiausio susijaudinimo! Mat anuomet cecho laukui grėsmė kilo iš visuomenės apačios – buvo nenaudinga sekti tiesos, išviešinimo, skaidrumo pėdomis ir taip jaukti nusistovėjusius cechą maitinančius santykius su politiniu-teisėsaugos lauku. Anuomet cechas pratylėjo, netgi prisidėjo prie užgniaužimo. (Žinoma, neskaitant tų eterio prekeivių, kurie atviru tekstu darėsi iš to pinigus).
Tačiau koks sudėtingas politinis pasaulis: turime dabar palaikyti cechą, nes turime sutramdyti politinius užsakymus vykdančią teisėsaugą, bet kaip net iki koktumo neskanu matyti tuos pačius cecho atstovus, ištisą jų aibę, kurie šiaip įprastą dieną, kai jų pragyvenimo zona yra saugi, tiesiogiai savo darbu prisideda prie teisėsaugos politinių funkcijų ir jas aptarnauja.
Tai, kas dabar vyksta, iš tiesų yra vienos didelės grupės trintis su kita didele grupe dėl įtakos sferų. Nors paleistas demokratijos žodynas, (kaip gi kitaip?), tačiau realiai eina kalba: „Čia jūsų, o štai čia – mūsų, prašome neliesti!“.