Cukrus, Linai.
Makronas nėra nei filosofas, nei vizionierius. Jis yra „kiauras“ abiejose savo centrinėse idėjose: Europos suverenumo (kaip jis pats sako) ir Rusijos klausimu.
Pirmuoju atveju, Makronas taip ir nesupranta pačio svarbiausio dalyko: Europa kuriama ne biurokratiniuose kabinetuose, ne laisvos rinkos valdyme, o egzistenciniuose žmonių sprendimuose, kūryboje, kančioje, aistroje, teisingumo kovoje. Taip pat jis nemato, kokia beaistrė, sena ir materialistinė tapo Europa. Jis nemato, kaip Europą (ir jo paties gimtąją Prancūziją) keičia beprasmis kapstymasis po praeitį ieškant diskriminacijos, panašiai kaip BLM Amerikoje. Jis nemato Kaltės Tironijos. Jis nieko negali pasakyti apie globalizacijos nešamą ekonominę-socialinę įtampą, tarsi nebuvo „geltonųjų liemenių“ ilgalaikių protestų jo paties šalyje.
Kitaip tariant, transnacionalinis Makrono optimizmas yra atvirkščiai proporcingas senosios Europos vidaus erozijai. Negali būti Europos suverenumo be Europą sukūrusių pamatų.
Antruoju atveju, Makrono prorusiškumas yra anti-proporcingas tikrovei. Rusija po truputį „valgo“ Rytų Europą, Rusijos vidaus struktūra yra anti-vakarietiška pačiais svarbiausiais aspektais (individo laisvės, konstitucinio valdžių padalijimo, privačios erdvės ir pan. principais). Su Putinu įvyko ir tebevyksta šalies konsolidacija priešinga nei Europa kryptimi. Nepalikti Rusijos Kinijai yra ne vizija, o tuščias svajojimas. Tai tas pats, kas raginti visus dabar lipti ant stogų, nes ateity kils potvynis.
Taip kad vizija nelygu vizija. Vizionierius nėra tas, kuris dažnai vizionieriauja (t.y. kalba apie vizijas), bet tas, kuris suvokia tikrovės vystymosi logiką ir siūlo tolesnį žingsnį, nei mato dauguma dabartiniu momentu.
Makrono vizionieriškumas labai panašus į naujos Europos Komisijos pirmininkės U.von der Leyden „vizijas“, kurias matėme jos kalboje Europos Parlamente. Tai yra tuščias technokratinis optimizmas.
Vizionierius buvo Winstonas Čerčilis, Šarlis de Golis, Margareth Thatcher, Helmutas Kohlis, Vytautas Landsbergis Sąjūdžio metu. Jie stovėjo ant žemės, turėjo aiškų tikslą ir numatė įvykių logiką.
Makrono vizionieriškumas yra Coffee Inn‘o, hipsteriukų, naujojo „plentinio“-veidrodinio-sixpacko-lyderystės-įkvėpimo/motyvacijos ieškančio jaunimo (nemokančio įkalti vinies į sieną) vizionieriškumas. T.y. cukrus.
P.S. Kad suprastum, jog Makronas nėra filosofas, užtenka paklausyti jo atsakymą į pirmąjį klausimą apie Hėgelį, Makiavelį, Leviną diskusijoje Vilniaus universitete. O ir visoje jo valandinėje kalboje nebuvo nė vienos gilesnės, autentiškos, probleminės minties.
Diskusija ČIA.
Bet taip sukasi pasaulis, toks yra politkos pasaulis. Cukrus yra normalu. Bet ne per daug.