Politologas Andrius Švarplys savo veidaknygėje aptarė žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus (skaityti ČIA) Delfi.lt portale išsakytas mintis apie „landsberginę Lietuvą“.
Siūlome jo pastebėjimus.
„Lietuva yra neįtikėtinos sėkmės pavyzdys“, – savo tekste „Landsberginė Lietuva – geriausia, kas galėjo mums nutikti“ teigia Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Ir sąmoningai supainioja išorinį geopolitinį saugumą su vidinėmis valstybės problemomis.
Puikus diskurso pavyzdys, kaip primityviai užkonservuojama 1990-ųjų sąjūdinės Lietuvos tapatybė ir ja bandoma pridengti visas išryškėjusias konkrečias negeroves.
Tarsi nematytų statistikos apie vidutines pensijas ir darbo užmokesčius, begėdiškos atskirties, išnaudojimo, godumo, dominavimo, melo, manipuliavimo, gakų gale – anti-pilietiškumo.
Iš tiesų, „landsberginė“, arba tiksliau – sąjūdinė Lietuva, yra geriausia, kas galėjo su mumis atsitikti, tik bėda ta, kad šiandieninė Lietuva neturi nieko bendro su ta – sąjūdine – Lietuva: sąjūdinė Lietuva jau seniai pasibaigė.
Ant sąjūdinės Lietuvos pasiekimų (sėkmingos saugumo integracijos į Vakarus) susikūrė kleptokratinė, paternalistinė, nomenklatūrinė, anti-pilietinė konjunktūra. Socialinį jos gyvybingumą palaiko natūralus, laisvosios rinkos sąlygomis realizuojamas žmonių verslumo, išgyvenimo, karjeros, savirealizacijos poreikis. Čia yra daug privačių sėkmės pavyzdžių. Ir tai yra Didysis Lietuvos Pasiekimas – laisvas privatus ir valstybinis gyvenimas.
Tačiau šalia yra ir Praradimų Lietuva. Sistemiškai, pagal objektyvius socialinės atskirties parametrus mes esame ES dugne. Pagal socialinių mokslų paprastai nematuojamus valdžios-piliečių santykio parametrus – taip pat šalia Rumunijos ir Bulgarijos.
O štai tokios metai iš metų sekamos pasakos tikrosios geopolitinės sėkmės vardu įteisina vidines problemas. Jas ištrina. Lieka tik Sėkmė.
Nes šios linijos kursas yra toliau plėtoti nieko nevaržomą kleptokratinę konjunktūrą, kad tik į Vakarų pusę. Su Sąjūdžio vėliava, kaip matome. Tam reikalui sugalvojami kažkokie sovietinių laikų pasiilgę žmonės, neatitinkantys Vakarų standartų lietuviai, provincialūs atsilikėliai, jiems skelbiami karai, prikišamas palankumas Rusijai, nesugebėjimas prisitaikyti prie Pažangos. Kaip prieš kurį laiką rašė tas pats autorius, reikia tiesiog palaukti kol visi tokie nesusipratėliai išmirs.
O iš tiesų, ši interesų stovykla pati yra išdavusi Sąjūdinės Lietuvos projektą – būti žmonių, tautos valstybe. Ji jau senai tapo laisvės, t.y. laisvosios rinkos sąlygomis susiformavusio „stipresniojo“ advokate. Sąjūdinę pilietinę Lietuvą pakeitė paternalistinė valdžia, establishmentas, klapčiukiškai žiūrintis į naujus šeimininkus (ES), nes ta erdvė yra jų karjeros garantas. Būtent dėl šios priežasties šių „lyderiaujančių apžvalgininkų“ rašiniuose mes nerasime jokios kritikos šalies valdžiai, nebent tik tai ir tik tiek, kuri aiškiai disonuoja su Progresu (L.Graužinienės, A.Butkevičiaus – Aparato parodijos) arba kurios apeliuoja į „atsilikėlišką“ elektoratą (Viktoro Uspaskicho Darbo partija ir Rolando Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“). Jokios esminės kritikos, vedamos socialinio jautrumo ar pilietiškumo.
Tad pravartu tokiuose rašiniuose atpažinti tą mainstreaminę ideologinę nuostatą, monopolizavusią Lietuvos viešąją erdvę, dar kitaip vadinamą Lietuvos sistemine žiniasklaida.
demagogai labai moka viską sumaišyti:
– komunistų gerbūvį pavadinti Lietuvos gerbūviu
– tiesos sekėjus pavadinti rusų agentais,
– ištvirkavimus ir iškrypimus pateisinti Briuselio direktyvomis ir t.t.
Sąjūdinė Lietuva buvo tik muilo burbulas, kuris išsipūtė iš baimės savo šešėliui. Kad jis sprogs buvo daugiau negu aišku. Komunistinė nomenklatūra grįžo į „tautinės valstybės“ vežėčias su triumfu. Dvasios vergas niekada nebus laisvu, nes jis nežino kas yra ta laisvė. Visiems gerai žinomas lozungas „Brazauskėli tu tik mus valdyk“, palestas į apyvartą vienos televizinės ponios, buvo tos „žmonių valstybės“ veidrodis. Tik ta komunistinė nomenklatūra, atjunkyta nuo Kremliaus botago, tapo daug įžūlesnė ir akiplėšiškesnė. Jungimasis prie Briuselio degeneratų, tėra tik širma savo iškrypėliškumui pridengti. Ta išmirštanti provinciali Lietuva sovietmečių tikrai gyveno geriau, o tie kurie jo nematė ir nenori prisitaikyti prie tos „Pažangos“, skuba į londonus indų plauti. Naujosios nomenklatūros mohikanai spausdina lankstinukus, kuriais motyvuos imigrantus atvykti į Lietuvą, štai ir… Skaityti daugiau »
Landsberginė Lietuva tai blogiausia, kas galėjo mums nutikti per šių gaujų valdymą. Aišku, gaila apmulkintų žmonių, bet kas gi laukia Lietuvos toliau? Ar žmonės mato šviesesnę ateitį ir ar turi šansų ką nors pakeisti savo gyvenime. Liberalizmas ir konservatizmas sunaikino visas žmonių viltis puoselėtas per sąjudinės Lietuvos laikus. Liberalizmas atmetė tą išsvajotą idealizmą, pamiršo atjautą, pagarbą žmonėms ir istorijai ir viso to ko Lituvos žmonės tikėjosi pirmomis sąjudžio laikų dienomis. Liberalizmo siekimas vien pinigus siekė paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu. Jie atmetė viską kas siejama su gilumine žmogiškumo prasme ir pradėjo tarnauti turtingiesiems, stambiajam kapitalui. Liberalai kartu su savo ruporu Laisvosios rinkos institutu siekia pelno, turto, Jiems valstybė asmeniškai yra tik pelningo biznio projektas. Liberalų sąjudis, tai… Skaityti daugiau »
Landsbergizmas, konservatizmas, liberalizmas.
Tiksliai apibūdinta. Nieko nepridėsi.
Matau kad be abejonių jūs, Lietuvos lietuviai, kolektyviai pribaigsite savo valstybę. Nes neturit proto ją valdyti ir puoselėti. Per silpni ir protiškai, ir dvasiškai.
„ateis diena, svarus žodis bus vėl tartas ir jis skambės taip pat, kaip prieš tūkstančius metų, kaip prieš dešimt metų ir kaip visada: „Paksui – ne!“.”
Atsiprašau, kad nukrypau nuo temos. Bet šiuos žodžius neseniai išsakė Nematomo Senato, kaip jie save vadina, arba Žydrųjų albinų klubo, kaip jie iš tikro vadinami, atstovas. O Paksius neseniai iš jų pasišaipė, pasiūlydamas rimtą ir santūrų klubo atstovą Sabatauską į GP vietą 🙂
Žinios nematomo „Žydrųjų albinų klubo”:
„R.Paksą iš tikrųjų pašalino tas, pavadinkime, nematomas Senatas, kuris (…)sugeba įgyti formą net tada, kai rašytinė Konstitucija nenumato aukštųjų parlamento rūmų. Sakydamas „nematomas Senatas“ turiu galvoje (…) neapčiuopiamą, tačiau tikrą elitą.
Tas elitas niekur nedingo, nors jis ir nėra nuolat scenoje. Jo nariai neįpratę kasdien politikuoti, priešingai, jie mieliau susilaiko ir susitaiko su nemaloniomis smulkmenomis nei ginčijasi dėl jų. Tai žmonės, kuriems brangus sveikas protas, jie visada ramūs ir orūs. Bet būtent dėl savo orumo jie mato, kas iš tikrųjų vyksta, ir dėl rimto reikalo niekada nenusileis.
O reikalas darosi vis rimtesnis…”
autoriui,
– sužinojus, kad tavo motina kekšė, tau yra atradimas ar praradimas?
Tik nereikia visus šunis ant Brazauskėlio sukarti – Landsbergiukas ir visi likusieji kubiliukai daug didesni svoločiai.
kaip visad malonu skaityti šio autoriaus mintis.Dėkui Jums,gerbiamasis.
kazka kazkur skaitei, bet nesuvokei, kad nuo vasaros dekriminalizuoja tik viena is keliu privataus kaltinimo veiku, pats susirasi kuria.
Bet jau dabar, skaityk, autoriui panorejus, paturetum 200% tavo suvalgoma ieskinuka ir keliu tukstanciu jauru atpalaiduojancia klizmute, suski.