Andrius Švarplys. Demokratija tapo globalistinio valdymo iškamša

Laisvo lietuvio paskaita, nenuilstamo savanoriškų asociacijų idėjos gynėjo. Laisvės ir gero gyvenimo vieta – bičiulystė ir veikimas kartu dėl bendro gėrio. Bet dabar ne apie tai.

Prof. Aleksandravičius klausia, kaip suprasti Vengriją, kadaise nuo 1956m. buvusią anti-sovietiniu bastionu, o dabar su Orbanu dreifuojančią tolyn nuo demokratijos? Kaip suprasti demokratijos tvirtovę JAV, išrinkusią Trumpą, kuris simpatizuoja V.Putinui? „Pašėlusiai jautrūs klausimai“ – 38 min.
Lygiai taip pat – teisingai ir gerai – klausė ir Leonidas Donskis.

Atsakymas Ch. Lascho knygos pavadinime – elitų sukilime ir demokratijos išdavime. Yra vienas bendras bruožas tų visų šiuolaikinių susirūpintojų dėl demokratijos likimo Lenkijoje, Vengrijoje, JAV, U.K (Brexitas), tokių kaip Tymothy Snyderis, nors jų yra tuntai tiek Europoje, tiek už Atlanto, – jie visi susirūpino demokratija dabar. Jie nepastebėjo, kad demokratijoje neliko demokratijos. Tiksliau, demokratija tapo globalistinio valdymo iškamša.

Tymothy Snyderis gali labai gražiai pačiulbėti apie tironijos pavojų (turėdamas omeny kylantį nacionalizmą), bet jis kažkodėl stulbinamai nieko nežino apie liberalią tironiją. Apie tai, kaip Vidurio Rytų Europoje susiformuoja ekonomiškai išsunkianti oligopolinė sistema; kaip politinės partijos paima valstybę įkaite – įjunko visuomenę žaisti nieko iš esmės nelemenčius biurokratinius-partinius žaidimus, kad išsaugoti globalizmo status quo; kaip piliečių atstovavimą pakeičia viešieji ryšiai; kaip progresyvistinė ideologija staiga tampa dominuojančiu nacionalinio transliuotojo misija; kaip konstituciniai teismai nusavina konstituciją; kaip teisingumo ir teisinės valstybės poreikis pradedamas vadinti masių siautėjimu; kaip fašistinė, monstriška vaikų atiminėjimo ir šeimų ardymo teisė staiga tampa idealiu pavyzdžiu buldozeriu pervažiuoti per visuomenės stuburą ir t.t.

Jie tokie dideli demokratai, kad nieko nemato, kas vyksta demokratijoje.

Jeigu dabartiniai „demokratai“, va tokie kaip T.Snyderis ar Yascha Mounk, žodžiu visas tas sotusis choras iš New York Times, the Guardian, Washington Post, CNN ir jų atitikmenų Lietuvoje etc., būtų bent pirštelį pajudinę dėl solidarumo, dėl visuomenę kamuojančių skaudulių, tuomet dar būtų galima jais bent minimliai pasitikėti. Bet iš jų, mūsų vietinių liberalų ir demokratų, mes girdėjome daugiau patyčių, o ne demokratiškumo.

Globalizuotas elitas ištuštino demokratijos indą turinio prasme. Paliko tik forma. D.Trumpas, Lenkija, Vengrija, Brexitas yra ne priežastis, o pasekmė. Yra daug gerų knygų ir autorių, kurie jau ilgą laiką rašo apie tai. Dabar jau pradeda rašyti ir vakarykščiai liberalai, tokie kaip Francis Fukuyama. Tiesiog, nėra laiko ir prasmės aiškintis su savanoriškai aklais „liberalais“, jie iš paskutiniųjų sergės „demokratiją“.

Dar vienas požymis, kurį per metrą paliečia prof. Aleksandravičius: tiek pokomunistinėse visuomenėse, tiek giliai vakarietiškos kultūros valstybėse vyksta kone identiški procesai – kyla nacionalistinė Dešinė. Jau pats savaime tai yra požymis, kad vyksta kažkas bendro, universali reakcija, vadinasi yra bendras priešas. Jeigu išnyksta skirtumas tarp post-sovietikų ir vakariečių, vadinasi abu regionus palietė tas pats faktorius, tas pats dirgiklis. Ir jo vardas yra globalizuotas elitas, kuriantis anti-demokratinę, globalizuotą politinio valdymo sistemą.

Tai nereiškia, kad kylanti naujoji Dešinė negali atvesti į tironiją ir viskas kas joje vyksta yra a priori gerai. Tai daugiau reiškia, kad šių dienų liberalų „sergėtojų“ kalbos yra anachronistinės. Net jeigu per stebuklą jų prognozės, kad Lenkijoje, Vengrijoje ar JAV įsigalės tironijos, pasitvirtins, tai įvyks ne dėl jų logikos teisingumo. „Liberalai“ nemato naujosios Dešinės iškilimo priežasčių, jų analizė remiasi senais stereotipais, tad kol kas ir jų išvadomis neverta pasitikėti. Kai kurie liberalai yra labiau įžvalgūs, pvz., Edward Lukas, kuris po Brexito aiškiai suformulavo elitizacijos reiškinį kaip priežastį. Juos reikia skaityti.

Tikiu T.Snyderiu kaip istoriku, netikiu juo kaip šiuolaikinės politikos apžvalgininku, demokratijos sergėtoju.