Sociologas ir viešojo gyvenimo komentatorius Andrius Švarplys, savo veidaknygės paskyroje pasidalijęs prisiminimu – prieš metus, 2016 m. gruodžio 17 d., paskelbtu įrašu, palydėjo jį prierašu „Metai bėga, o kas keičiasi?“.
Indrė Makaraitytė informuoja savo stovyklą – Vilniaus elitistų Lietuvą, su kuo ši susidūrė R.Karbauskiui atėjus į valdžią, kokia ta kitoji Lietuva, stovinti anapus plentinio Vilniaus, anapus blizgaus ekrano:
„Tad žmonių akyse moterys ir vyrai, pasirašę prieš Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, negražiai kalbantys apie Seimo narę Gretą Kildišienę, nes ji vis dar nebaigusi aukštojo ir gana stipriai susimovė vienoje iš savo ankstesnių darboviečių, gaudantys Seimo narį Kęstutį Smirnovą gudriais klausimėliais, kokio dydžio yra šalies biudžetas, ir geliate R. Karbauskiui už idėją vaikams iki septynerių metų padovanoti tautinius drabužius, esate tiesiog menki miesčionys. Turčiai. Verslininkai, bet būtinai bjaurūs tipai. Neištikimi savo žmonoms, neišauklėję savo vaikų ir apgaudinėjantys ne tik svetimus, bet ir savo artimą.“ (daugiau skaityti „Naisių vasaroje“ – atsakymas, kas jūsų laukia).
Galime praleisti tą amžiną ir visuotinį elitistų bandymą šaržuoti visus, kurių jie nesupranta, nenori suprasti ir tik nori uždusinti. Jis akivaizdžiai matyti. Verta atkreipti dėmesį į kitą – esminį – „Vilniaus mokyklos“ bruožą: jie gyvena įvaizdžio pasaulyje. Viskas jiems yra tiktai manipuliacija, tiktai „viešieji ryšiai“, tiktai gudrus žaidimas simboliais, aliuzijomis, paveldais, prototipais – viskas tik dėl populiarumo ir valdžios.
Kuo pati elitistinė „Viniaus Lietuva“ gyvena, kas ir sudaro jos esmių esmę – plastmasinis, saldus, šakėmis ant vandens rašytas, blizgus žurnalų viršelių, „elitinis“, „žvaigždžių“, lengvai vartojamas, manipuliuotas „prasisiekėlių“ pasaulis – lygiai tas pats permetama ant tos kitos Lietuvos anapus ekrano: atseit, anie runkeliai šitaip galvoja.
O iš tikro viskas yra kaip tik priešingai. Ana Lietuva gyvena ne įvaizdžių, o tikrovės pasaulyje. Net jei ta tikrovė yra įtikėta. Bet ji nėra įvaizdinė. Skurdas ir neteisybė priverčia juos tikėti. Tik jie tiki ne pagal tą Indrės Makaraitytės piešiamą šaržą, o paprasčiausio teisingumo likučiais. Jie puikiai mato elitistinio Vilniaus panieką teisingumui: pedofilijos tyrimo uždusinimą visais kanalais; šeimų, netekusių vaikų Norvegijoje, šiurkštų atstūmimą, viešą nulinčiavimą; tą skurdo ir nelygybės pateisinimą ir brutalų atskirties buferio gynimą viešojoje erdvėje („laisva rinka!“, „mažinkim mokesčius verslui!“, „pažangus naujasis darbo kodeksas!“, „kainos yra normalios dėl pasaulinių sausrų!“). Todėl jie netiki I.Makaraitytės tipo pasakojimais ar A.Kubiliaus tipo svaisčiojimais apie sovietinę nostalgiją.
Yra tikrų džipų, yra ir įvaizdinių – plentinių SUV – džipų. Yra apsiprekinimas pagal gyvybinius poreikius, o yra duty free stiliaus kvapnioji komforto zona. Tai toji plentinė, įvaizdžio, pinigų valdžia nė neįtaria, kad žmonės savo gyvenimuose gali kuo nors tikėti: kad kas nors nėra įvaizdis, kad yra kažkas (teisingumas, atjauta, solidarumas), kas nesusiveda vien tiktai į pinigus, viešuosius ryšius, galią. Kad iš tikrųjų galima tikėti pro-life principais ir ginti gyvybę. Kad iš tikro gali rūpėti alkoholizmo, vaistų kainų, skurdo, atskirties problemos, o ne jų imitavimas. Kad iš tikro galima tikėti sveiką gyvensena, o ne medicinos pramone. Kad iš tikro galima tikėti mokykla, universitetu, o ne krepšeliais.
Kuo šis tikėjimas yra prastesnis už elitistų tikėjimą įvaizdžiais, galia ir pinigais?
Elitistinis pasaulis pametė tikrovę, pametė tikėjimą, jis jau senai gyvena spektaklio pasaulyje, kur įvaizdis, manipuliacijos, machinacijos, viešieji ryšiai, nepagarbus savęs tvirtinimas užima svarbiausią vaidmenį – taip elitai įtvirtina savo tinklų valdžią. Ir tai labai panašu į tai, ką Christopheris Lash‘as vadino „elitų revoliucija ir demokratijos išdavimu“, o Murray Edelman‘as – „demokratijos politiniu spektakliu“.