Emanuelis Macronas:
1. „Turime būti procese: pareikalauti Rusijos ištirti Navalno apnuodijimą ir sulaukti Maskvos paaiškinimų“.
Kremlius nunuodija Navalną ir pats tiria savo nusikaltimą?
2. „Reikia įtraukti Rusiją į Baltarusijos demokratizacijos procesą. Lukašenka turi pasitraukti, surengti nauji rinkimai“.
Rusija niekada neatiduos Baltarusijos (mano kaimyno suvirintojo, tarnavusio sovietų armijoje, žodžiai). Tai kviečiame Rusiją prisidėti prie taikaus, demokratinio proceso Baltarusijoje?
Abidvi Prancūzijos prezidento žinutės – dėl Baltarusijos ir Navalno – turi vieną žinią. Ji yra sena ir nekintanti Europos Sąjungos ir Prancūzijos arsenale. Dėl Rusijos nedarysime nieko; nei Navalnas, nei Baltarusija neturi sujaukti geopolitinio stabilumo rytiniame pasienyje. Galime pridėti: nei Krymas, nei Rytų Ukraina, nei Gruzija, nei…
Man atrodo, kad čia nėra visiškai jokios Prancūzijos politinės minties, įžvalgos, kažkokios super-duper geopolitinės strategijos. Greičiau tai yra visiškas bejėgiškumas Rusijos atžvilgiu, tikintis, kad pinigais, prekyba ir amžinu dialogu išlaikysime status quo, tuo pačiu aukojant Rytų Europą stabilumo vardan.
Šitas tuščias bejėgis inertiškas judėjimas, kurį matome kiekvienos krizės akivaizdoje (nelegalios migracijos, terorizmo Europoje, Sirijos, Libijos, Rusijos kgb žudynių Londone ir Berlyne, Krymo, dar anksčiau Gruzijos ir ypač Bosnijos 1992–1994 m. atvejais) yra naujoji Europos Sąjungos tapatybė. Tai tik pinigus ir prekių judėjimą pasirengusios ginti tapatybės būvis.
Politinis korektiškumas ir socialinė gerovė suėdė Europą iš vidaus. Metas apsvarstyti šitą mintį geopolitinio saugumo kontekste.
Ir dar.
Toks „mažytis“ paradoksėlis: strateginės partnerės Lietuva ir Prancūzija turi visiškai skirtingą požiūrį strateginiu klausimu dėl Rytų Europos saugumo.
Viena nemato saugumo ir demokratiniú permainų be Rusijos, kita laiko Rusiją priežastimi, kodėl šios permainos neįvyksta.