Veidaknygė
Kai tiktai JAV savo sankcijomis palietė „any company that contributes to the development, maintenance or modernization of Russia’s energy export pipelines“ („bet kuri bendrovė, prisidedanti prie Rusijos energetikos eksporto vamzdynų kūrimo, priežiūros ir modernizavimo“ – red. past.), iš karto paaiškėjo Europos–Rusijos meilės šaknis. Tai – energetika. Ypač abu Nord Stream‘ai.
Meilė tokia didelė, kad Jean-Claude Juncker‘is net pradėjo kalbėti apie „atsakomąsias priemones“ bausti JAV (kaip taikinys minėtas JAV viskio importas). EK Pirmininkas dar kartą parodo, kokia yra Europos Komisijos paskirtis, o tuo pačiu – ir kokia ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas.
Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams tėra kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios.
Vokietija sankcijas palaikė , bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream‘us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos (matyt, laiko jį patikimu ekonominiu partneriu, turi V. Putino garantijas).
Tai kaip po to Centrinei Rytų Europai tikėti Juncker‘io ir Vokietijos „Europos vertybėmis“? Ar jos yra kas nors daugiau nei diplomatinė formulė, naudojama pridengti grynąjį ekonomizmą?
Mūsų regiono interesai akivaizdžiai šliejasi prie JAV politikos Rusijos atžvilgiu ir ją šiandien rodo Kongresas. Tik aklas gali nematyti, kad „Europos vertybės“ jau mūsų neapgins. Europos vertybės išsigimė į neoliberalistinį ekonomizmą. Kol Ukraina kraujuoja, Juncker‘is ruošiasi skelbti ekonominį karą JAV. Pridėkime naują Prancūzijos nusiginklavimo bangą ir gausime tobulai pragaištingą ekonomizmo ir pacifizmo junginį. Vakarai renkasi riebesnį kąsnį tardami, kad taikos ir rinkos civilizacija nugalės agresyvius barbarus Rytuose.
Kiek dar reikės įrodymų, kad dabartinė ES pirmiausia yra ne vertybės, o pinigas ir ekonominis augimas?… Na, ir dar susirūpinimas, kad jokia mažuma nebūtų įžeista retorikoje, o tai iš esmės reiškia žodžio laisvės užgniaužimą, vertybinio žodžio nunykimą (nunyksta gėrio-blogio, bjauraus-gražaus, tiesos-melo kriterijai – viskas tampa egzistuojančiu tik kalboje, o ne realybėje) ir, galiausiai, atvirumą radikaliam islamizmui kaip ilgai Vakarų baltojo rasizmo kankintam „Kitam“.
Lietuvos establishmentas atsidūrė keistoje padėtyje: lygiai tokio paties ekonomizmo (neoliberalizmo) vedinas jis paėmė Pažangos kursą ir dėl jo represuoja tamsųjį anti-liberalų, antisemitinį, tradicionalistinį, galimai prorusišką visuomenės segmentą (kuris ir sudaro daugumą). Jis nori būti Pažangus ir anti-rusiškas. Bet Europos ekonominė Pažanga, kaip matome, yra pro-rusiška. O anti-rusišką apsaugą teikiančios JAV prezidentas – išrinktas to paties „tamsaus“, anti-liberalaus, tradicionalistinio elektorato. Iš tiesų, Lietuvos establishmentas yra sutrikęs, bet turi inerciją laviruoti mechaniškai. Jis Europos Sąjungą vis dar tapatina su saugumu ir Pažanga, nors tai jau tapo vidujai pieštaringu junginiu.
O iš tiesų, dalykų padėtis yra tokia: jeigu hipotezė, kad grynu ekonomizmu paremta politika (globalus neoliberalizmas) ir kultūrinis savęs neutralizavimas (liberal left inspiruota mažumų „Kito“ dominavimo politika) yra natūraliai nutolę nuo vertybinės politikos ir nepajėgūs susidoroti su saugumo problemomis, yra teisinga, tėra vienintelis saugumo politikos kelias ir jis veda į nacionalinių valstybių ir jų blokų egzistavimą. Mes turime galvoti, kaip išsaugoti pažangą, bet ne per globalistinę (pacifistinę, leftistinę) pasaulėžiūrą, o nacionalinę.
Tačiau nacionalinis posūkis numato elitistinės demokratijos „pastūmimą“ piliečių link, t.y. numato realų ekonominio turto ir politinių galių perskirstymą – sudemokratinimą. O tai juk reiškia gerovės ir galios „atidavimą“ – establishmentas tam nėra pasiruošęs, todėl poliarizacija tik didėja. Ir kuo ji bus didesnė, tuo radikalesnio „populistų“ anti-demokratinio atsako ji reikalaus (ar tik ne šia kryptimi ir pasisuko Lenkijos ir Vengrijos kelias?).
Ukraina yra gyvas įrodymas, kad tik nacionalinis stuburas gali pasipriešinti kruvinai agresijai. Trumpo išrinkimas ir Brexitas panašia – nacionaline – linkme pasuko JAV ir U.K. Ne sutapimas, kad šios šalys geriausiai supranta Ukrainą ir jos kaimynes, o vokiškoji Juncker‘io Europa – nesupranta. Ukraina šiandien yra Tikroji Europa, arba dabartinės Europos Sąjungos sąžinė. (Natūralus paradoksas, kylantis iš Ukrainos geopolitinės padėties, kad ji automatiškai veržiasi į ją išduodančią ekonomistinę-pacifistinę pseudo-Europą).
Neoliberalizmo ir liberal left keliama isterija dėl nacionalizmo yra palydima interesų – verslo ir mažumų – status quo gynimu. Rinkos interesai Centrinėje–Rytų Europoje „užmiršta“, kokią kainą turi sumokėti visuomenės dėl jų įsidominavimo, pvz., Lietuva turi didžiausią socialinę atskirtį ES.
Vakaruose globalaus verslo interesus geriausiai įgarsino tarptautinė žiniasklaida – ji juk pranašavo U.K. galą „Brexito“ atveju, kaip velnias kryžiaus bijojo „radikalios dešinės“ triumfo Italijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje. Liberal left interesai sutampa su Rinkos interesais, nes reikia performuoti tas tradicionalistines visuomenes Rytų Europoje ir sulaikyti „fašistinius/rasistinius“ Dešinės radikalus Vakaruose, nes jie tradiciškai neigiamai žiūri į LGBT.
Tačiau galbūt ta isterija labiau paremta interesais, o ne objektyvia dalykų padėtimi? Galbūt post-neoliberalistinis nacionalizmas yra daugiau anti-neoliberalus, o ne fašistinis? Galbūt Lenkijos ir Vengrijos vidaus reformos, iš pažiūros – labai neliberalios, anti-demokratinės, savo esme yra bandymas sutramdyti neoliberalizmą, todėl jos negali būti vertinamos 20 a. demokratijos–fašizmo kategorijomis, o turi būti vertinamos tik per Pažangaus neoliberalizmo, triumfavusio po-Šaltojo karo, dominavimo prizmę? Įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje pateikia per daug nežinomųjų, kad būtų galima vienareikšmiškai į tai atsakyti.
Bet kokiu atveju tik itin nekritinis žvilgsnis gali analizuoti Centrinės–Rytų Europos padėtį taip, tarsi joje nebūtų 20 a. pabaigos–21 a. pradžios neoliberalizmo paliktų padarinių. O jie yra panašūs į išdegintą žemę. Išties sėkmingi šalies vystymosi makro ekonominiai ir saugumo (narystė NATO ir ES) rodikliai yra lydimi vidinės erozijos: atskirties, emigracijos ir elitistinės demokratijos.
Būtent neoliberalizmas ir liberal left, tiksliau – jų dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais, yra pokyčių priežastis tiek Vakaruose (Dešinės iškilimas), tiek Centrinėje Rytų Europoje (nacionalistinių režimų kursas). Šių pokyčių demonizavimas yra savo status quo suinteresuotų Rinkos ir Liberal Left interesų išraiška. Beveik apčiuopiamai aišku, kad tik nacionalinė bendruomenė, kuri savaime per beveik 30 metų jau yra įtakota atvirumo, multikultūriškumo, pasaulio įvairovės, individualistinės pasaulėžiūros, gali būti rimtas demokratinis (ne formos, bet piliečių interesų prasme) atsakas ekonomizmu persunktam Rinkos elitizmui.
Bet klausimas – kaip įmanomas demokratinis liberalus nacionalizmas post-neoliberalistinėje epochoje – lieka atviras. Juolab kad praktiškai visa žiniasklaida kartu su Rinkos ir Liberal Left politiniu elitu pasiruošę demonizuoti bet kokio nacionalizmo pasireiškimą.