Andrius Švarplys. Ką parodė provokacija?

Taigi ką parodė provokacija?

1. Liberalizmo apvertimas ir anti-liberalių politinių nuostatų įsivyravimas.

Liberalizmas istoriškai kilo kaip reakcija į šimtmetį trukusius religinius karus. Buvo įvestas liberalus tolerancijos principas, kuris reiškė, kad įstatymas saugo privačią sferą nuo bet kurios socialinės grupės prievartos ir spaudimo. Valstybei buvo uždėtas konstitucinis draudimas privilegijuoti kokią nors religinę/politinę grupę ir numatyta pareiga ginti tą žmonių grupę, kuri patiria spaudimą ir kuriai gresia susidorojimas.

The Rule of Law, „mano namai-mano tvirtovė“, „leiskite mums veikti“, „kas neuždrausta įstatymu – tas leidžiama“, freedom of speech/expression – visi šie principai ir sudaro vienintelį tikrąjį Vakarų liberalizmą.

Šiandien mes matome šių principų ir vardo apvertimą. Valstybės visuotinis reguliavimas, kaip auklėti savo vaikus, yra vadinamas liberalizmo vardu. Valstybė nutolsta nuo tiesioginės savo pareigos apginti savo piliečius nuo smurto ir imasi įstatymu reguliuoti šeimų gyvenimus (kurių absoliuti dauguma neturi nieko bendro su smurtu).

Grupė žmonių įtiki ir sveikina tokią siūlomą valstybės nuostatą. Tai jų teisėtas reikalas, tačiau ką tai turi bendra su liberalizmu? Ir ką turi bendra su Teise ir Įstatymo Viršenybe tos pačios grupės žmonių daromas socialinis spaudimas kitai žmonių grupei, kuri gina klasikinio liberalizmo nuostatą, draudžiančią valstybei kištis į vaikų auklėjimą šeimose?

Valstybė turi kištis ir bausti už smurto apraiškas, bet ji neturi kištis į auklėjimą.

2. Šiandien JAV pusė valstijų pripažįsta fizines bausmes vaikams. Didžioji Britanija pripažįsta fizines bausmes vaikams. Pažangios, liberalios valstybės. Liberalizmo bastionai. Fizinės bausmės dar nėra uždraustos įstatymu ir Lietuvoje, vyksta viešos diskusijos.

Kodėl tokia neapykanta kitai teisėtai, neuždraustai nuomonei?

Vadinasi, kairiojo anti-liberalizmo keliama neapykanta jau turi susiformavusią socialinę dirvą. Grupė žmonių jau įtikėjo, kad jų pozicija yra vienintelė pažangi ir teisinga, o jai oponuojanti pozicija – verta būti nulinčiuota netgi tuomet, kai ji įstatymiškai yra visiškai teisėta.

3. Žema oponavimo kultūra: nevengiama pereiti į familiarumą ir brautis į asmeninę erdvę. Greitos grubios nuorodos į „tavo auklėjimą“, „tavo vaikus“, „svetimą gėdos jausmą“.

Visa tai rodo, kaip smarkiai įtikėta savos pozicijos teisingumu ir kaip lengvai nuslystama į diktavimą. Ir kaip tai nieko bendra neturi su liberalumu ir tolerancija…

4. Komunikacinio racionalumo žlugimą. Į protestą prieš socialinį spaudimą darbovietei (kas liečia visus žmones iš visų darboviečių, kuriuos gali paliesti toks spaudimas) buvo atsakyta „nesiek savo asmeninių pažiūrų su darboviete“.

Visiškas komunikacinis nonsensas. Liberali pozicija būtų priešintis kišimuisi į privačią (darbovietės) sferą – tą aš pabandžiau padaryti. Čia buvo pastanga, kad asmens pažiūros niekuomet nebūtų siejamos su jo privačia erdve (darboviete).

Nesugebėjimas suprasti oponento pagrindinio argumento, motyvo ir logikos, įvaizdžio vaikymasis ir kritiškumo gniaužimas graužia artes liberales iš vidaus.

Taigi, visa tai rodo, kaip toli nuo tikrojo liberalizmo yra nutolę mūsų mąstymo ir diskusijos principai. Ir tai atitinka kai kuriuos Vakarų valstybėse jau pergyventus procesus: socialinį spaudimą ir viešą cenzūrą; vienos grupės pažiūrų dominavimą ir oponentų diskriminavimą; neapykantą ir smurtą prieš oponentus. Tai yra visa tai, nuo ko mus saugojo klasikinis liberalizmas. Naujausias pavyzdys yra iš Berkeley Universiteto (ČIA).

Visa ši diskusija, kaip ir daugelis kitų tokio pobūdžio diskusijų, parodė, kad turime didelių problemų su Įstatymo Viršenybės, Tolerancijos ir Teisinės Valstybės principais.

Ar tokiame kontekste įtvirtintos reformos gali atvesti į ką nors gero? Ar socialinis spaudimas gali pakeisti Įstatymo Viršenybės principą? Kokių pasekmių kyla, jeigu mes atsisakome klasikinio liberalizmo principų? Ir galiausiai – į ką veda viešos diskusijos, jei didžioji dauguma publikos net nesupranta liberalių argumentų ir motyvų?