Politologas Andrius Švarplys savo veidaknygėje pasidalijo mintimis apie pilietinės savigarbos ir solidarumo stoką Lietuvos politiniame gyvenime.
Siūlome jo pastebėjimus.
Per įvykius Ukrainoje mes pagrįstai didžiavomės, kad išlaikėme savo vertybinį stuburą ir nedegradavome simpatizuodami Rusijai kaip kad Vengrijos premjeras ar Čekijos prezidentas. Taip, mūsų europinė tapatybė išlieka stipri.
O pilietinė savigarba?
Neseniai Čekijos ministras pirmininkas Bohuslav Sobotka pasmerkė Norvegijos vaikų apsaugos tarnybą, o Čekijos užsienio reikalų ministras nusiuntė protesto notą. Prezidentūra atšaukė kvietimą Norvegijos ambasadoriui dalyvauti Čekijos nepriklausomybės dienos minėjime spalio 28 dieną Prahos pilyje.
Vyriausybė pažadėjo paramą motinai kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Ar pamenate, kaip reagavo kai kurie Lietuvos „žmogaus teisių gynėjai“ ir kai kurie vaikų psichiatrai analogiškose istorijose? O kaip elgėsi mūsų užsienio reikalų ministras? Jie reagavo kaip gėdingi klapčiukai – visą kaltę a priori jie vertė tėvams, o po to – dar ir visai lietuvių visuomenei, neva neatitinkančiai pažangių standartų. Jie tiesiog demonstratyviai atsisakė net svarstyti tuos nelaimingus atvejus.
Koks kontrastas…
Štai čia ir yra tas esminis skirtumas – pilietinė savigarba, solidarumas, jautrumas.
Neįsivaizduoju, kaip įmanoma lietuvių visuomenei išbristi iš šitos duobės. O juk tą duobę realiai iškasė ir paruošė pedofilijos istorija.
P. S. Labai gerai, kad Associated Press ir New York Times mato reikalą šį politinį konfliktą tarp Čekijos ir Norvegijos užfiksuoti ir viešinti.