Abejoju, ar yra gera idėja reaguoti į kiekvieną VDU ar rektoriaus (ČIA) paminėjimą viešoje erdvėje, ypač jei dar manai, kad tai su viešo pažeminimo kvapu.
Didžiausias kritinio mąstymo priešas – pasaulio anonimiškėjimas ir biurokratėjimas. Žmogaus kaip individo ištirpdymas anoniminių komisijų funkciniuose nurodymuose.
Įvaizdžio, Ekrano, Žvaigždės, socialinių tinklų, Viešos Nuomonės, Valdžios, Funkcijos, Žmogiškųjų Išteklių Komisijos, Rinkos Poreikių dominavimas prieš štai šį konkretų (todėl substancinį) individą.
Nieko naujo nuo Durkheimo „Savižudybės“ (1897) ir Kafkos „Proceso“, „Pilies“ laikų, tik galbūt kvadratu…
Deja, bet pats mūsų VDU dreifuoja paskui pasaulio madas. Ką reiškia Studijų Programų Komiteto galios augimas? Kažkas (netgi doktorantas, svarbu, kad Komitete) gali 30 metų išdirbusiam dėstytojui nežinia kuo remdamasis pranešti, kad jo dėstomą kursą rekomenduojama pataisyti arba nuo šiol dėstyti su kitais dėstytojais. Studijų procesą organizuoja katedra, o katedra yra akademinė bendruomenė? ar Komiteto valdžia?
Arba kiek pastangų dedama Studijų Kokybės Skyriaus norint sužinoti studento nuomonę ir pagal ją gerinti studijų kokybę. O kas paklaus dėstytojų, kaip gerinti studijų kokybę? Žmogiškieji ištekliai turi prisiderinti prie įnoringo (neretai tingaus ir nesugebančio per visą semestrą rimtai perskaityti vieno mokslinio teksto ir pasiruošusio aukoti net 25 proc. balo) Kliento įgeidžių?
Dar nėra labai blogai, bet tendencijos link biurokratinio valdymo yra. Tai laiko dvasios ženklai, kritinio mąstymo traukimosi ir funkcinio mąstymo didėjimo ženklai.
Kritinis mąstymas ne įdiegiamas, ne išugdomas, ne sumetodinamas, ne suinstitucionalizuojamas. Jo perteikti neįmanoma. Metodinėmis priemonėmis jį gali tik užmušti. Galiausiai kritinis mąstymas nėra kažkokia savaiminė vertybė, kaip kokybiškas majonezo padažas ar studijų proceso gerinimas. Kritinis mąstymas yra egzistencijos savybė. Tai kyla iš individo vienkartiškumo, praeinamumo, baimės, svetimumo, vienišumo pajautos. T.y. visa tai, kas priešinasi Visuomenei, Metodui, Rinkai, Viešumui, Anonimiškumui.
Sokratinis kritiškumas gali būti ugdomas, nes tai sąvokų (koncepcijų, sampratų) analizė. Neatsitiktinai atsirado ir egzistuoja sokratiškoji pedagogika. Tačiau po Dostojevskio, Kirkegoro „baimės ir drebėjimo“, to paties Kafkos Jozefo K, Camus „L’Étranger“ ar Heideggerio Dasein, ar Šliogerio bulvės kritinis mąstymas tegali būti ne kas kita, o tik individo pajauta, kad something wrong su šiuo pasauliu ir mano padėtimi jame, nes šis pasaulis agresyviai atakuoja individą tikrovės pakaitalais, įskaitant ir „kritinio mąstymo“ lozungą tarp daugybės kitų.
Kritinis mąstymas universitete – tai susitikimas su moralinėmis pasaulėžiūromis, t.y. su tuo, kas nesumeluota, kuo tikima, kitaip tariant, su skirtingomis individualiomis metafizikomis. Tai pasiruošimas stebėti ir susitikti su Mokytoju, kurio funkcija yra parodyti patikrintą kelią, kryptį, parodyti Vakarų kultūros šaltinius. Juos individas jau turės „kramtyti“ pats. Tuo tarpu Bolonijos procesai, Komitetų komitetai, savianalizės, studentų prioretizavimas, mokslinių lentelių pildymas, dėstymo krūvio skirstymas, atitikimas rinkos poreikiams ir t.t. yra kažkoks mokymosi pamušalas, antrarūšė tikrovė, pretenduojanti į svarbiausią vaidmenį. Tai biurokratinis kultūros, studijų, dėstymo (anksčiau sakydavo, mokymo), pasaulio pažinimo prievartavimas.
Biurokratinis mokslo ir studijų administravimas yra neišvengiamas. Būtina surasti balansą.
Bus tik sunkiau. Svarstyklės aiškiai pasisuko į vieną pusę. Naujosios žmogaus teisės, smurtas žvilgsniu, pamišimas dėl diskriminacijos, kuri tapo ne kas kita kaip saviraiškos burbulu. Social justice fanatizmas, kai 19-metis studentas geriau už kuklų dėstytoją, kuris stebi ir skaito keliasdešimt metų, žino kaip reikia gelbėti pasaulį. Žodžio laisvės, akademinės tyrimų laisvės varžymai, kylantis iš naujųjų jaunųjų aktyvistų. Visa tai jau yra Vakaruose. Dar pridėjus lietuviškas „atitikimo rinkai“ tendencijas, finansines sąlygas universitetui, algas ir visa kita – prošvaistės ne kokios. Instrumentinis, funkcinis, biurokratinis, „žvaigždinis“, masinis mąstymas įsivyravo.
Kaip artes liberales galėtų būti salele šitame judėjime?