Europos Sąjunga buvo kuriama prieš totalitarizmą – atvirą terorą prieš savo piliečius ir kitas valstybes. Ir ji sėkmingai tai padarė. ES yra Šaltojo karo darinys, kai kiekvienas buvo už save ir kuo nors (sąjungininkais), kad galėtų išgyventi ir atremti atvirą agresiją. Žiūrint dar giliau, ES – tai 19 a. procesų kūrinys, tiksliau, reakcija į to ilgojo šimtmečio pagrindinius procesus – industrializmą ir agresyvųjį nacionalizmą.
ES nebūtų atsiradusi, jei ne industrijos pasiektos apimtys, pradėjusios spausti teritorinę rinką (nacionalinę valstybę) ir veržtis kurti globalesnę rinkos prekybą. Susidarė itin palankios ekonominės plėtros ir geopolitinio saugumo sąlygos, kurias genialiai ir įkūnijo R. Schumano planas 1950 m.
Tačiau sėkmingai sulaikiusi išorinį totalitarizmą, ES nenumatė vidinio pavojaus demokratijai: globalizuoto elito (neofunkcionalistai, kaip Ernst‘as Haas‘as, vadino juos transnacionaliniu elitu) nenoro atstovauti žmones – demos. Ilgainiui globalistai (beje, tai savaime, bent jau istoriškai, nėra blogas žodis) atitrūko nuo humanistinių-demokratinių pradų, kuriems atstovavo Konradas Adenaueris, Alltieris Spinelli, R.Schumanas (bet ne Jean Monnet), ir pradėjo mąstyti pagal savo sukirpimą: „Kadangi viskas galų gale atsiremia į pinigus, tai duosim chebrai (valstybėms, tautoms) pinigų ir tie eis paskui mus iki galo – tai juk pinigas, nauda!“. Tačiau utilitaristinis motyvas pilnai nesuveikė. Tautos ima pinigus, rekonstruoja kelius, ligonines, mokyklas, tačiau europiečiais netampa, išskirtinai europinės tapatybės nedemonstruoja.
Tada globalizuotas elitas atsiduria katastrofiniame prieštaravime: negalima atšaukti globalizacijos, nes kelio atgal paprasčiausiai čia nėra (ką veiks Vokietija viena su savo, kad ir automobilių pramone?), nes tai yra vienintelis ekonominės plėtros kelias. Šia prasme visi mes esame globalistai, net ir D. Trumpas. Tačiau ką daryti su tais netikšomis vietiniais, kurie kelia triukšmą norėdami parodyti, kad jie su savo poreikiais dar egzistuoja?… Globalizuotos prekybos sistema yra sukurta ir teikia didžiulę naudą, o nacionalizmai vėl atgyja ir kelia kultūrinius tikslus (tauta, istorija, kalba, šeima, religija, gyvybė).
Ir globalizuotas elitas neturi kito pasirinkimo, jis pradeda represuoti savo piliečius. Jis padalina pasaulį į dvi dalis: esame mes – pažangioji dalis, atstovaujame demokratiją, laisvę, taiką, civilizaciją, klimato kontrolę ir vadinasi apskritai Pažangą. Ir yra atsilikusi, užsispyrusi tamsioji dalis – nacionalistai, populistai, homofobai, kurie siekia grįžti į praeitį, į tuos siaubingus „akis už akį“ laikus. Kadangi jie visiškai natūraliai įtikėję į savo raison d‘être (globalią prekybą ir pokario Europos tapatybę), globalizuoti elitai tą prieštaravimą – „Mes jums naudą, taiką ir ramybę, o jūs mums karingą nacionalizmą“ – bando paaiškinti savo stiliumi: šituos tamsuolius reikia apšviesti, jie nežino kokią didelę naudą gauna, juos reikia bent jau informuoti ir jie galbūt pakeis savo nuomonę. Būtent tai matome jau nuo 1975 m. Europos Komisijos vykdomos kultūros politikos „padaryti ES matoma“ laikų. Lygiai tą patį girdime šiandien Brexito aiškinime („tai buvo fake news padarinys“ ar „turi būti antras Brexitas“) ar E.Makrono primygtiniuose pamokymuose: „Jūs esate europiečiai, o ne danai, vokiečiai ir t.t.“. Tai yra įtikėjusio elito soft ir hard veiksmų versijos. Anuos reikia arba painformuoti, arba tiesiog užčiaupti.
Tačiau europietiškas globalizmas nuslepia ir tai, kad be akivaizdžios ES naudos, globalizuoti elitai paneigia demokratijos esmę – atstovauti savo piliečiams. Jie jų negali atstovauti dėl jau minėto ekonomikos ir kultūros prieštaravimo. 2015 m. migracijos banga tai užaštrino „iki peilio prie gerklės“ – atsidengė visas vaizdas.
Europiniai globalistai nesupranta savo padėties. Jie nemato, kad negalima sukurti globalizmo be demokratinio atstovavimo. O demokratinis atstovavimas negali būti be kultūrinio (nacionalinio) pamato. Globalizacija gali pasiūlyti tik vartotojišką kultūrą, kuri, žinoma, nėra jokia kultūra. Kultūra teikia metafiziką, kuri nenuperkama jokiame supermarkete ir jokioje rinkoje.
Tad Europos Sąjunga jau suvaidino savo istorinį vaidmenį: ji sėkmingai akumuliavo visas kultūrinius ir politinius resursus į apsaugą nuo totalitarizmo, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji virsta represuojančiu globalizmu. Ir nors ji iš inercijos ginasi sena „laisvės vs. totlitarizmo“, „tikroji demokratija vs. populistai“ schema, ši yra beviltiškai pasenusi, nes totalitarizmo bruožų ateina iš pačios laisvės saugotojos.
Konfliktas ypač reikšmingas tuo, kad ekonominių resursų prasme pažanga yra globalizmo pusėje, tačiau humanizmo ir demokratijos pažanga yra būtent vietinių bendruomenių pusėje. Nes negali būti nedemokratinio valdymo. Jis paprasčiausiai virs vienokiu ar kitokiu totalitarizmo pavidalu ir todėl ves į konfliktą.
A.Merkel veiksmai per migracijos krizę, o dabar Emanuelio Makrono entiuziazmas kurti dar stipresnę ES (ir dar prieš JAV) rodo, kokioje desperacijoje yra europinis elitas. Neįmanoma kurti dar stipresnės Europos be demokratijos pagrindų.
Be to, tą pačią „dar stipresnę Europą“ iš vidaus plauna dar vienas veiksnys – universalistinė, pacifistinė Kairė, siekianti Europą atverti (islamo) pasauliui. Stiprios Europos norintis globalizuotas elitas, be demokratinio iššūkio, susilaukia dar ir labai įtakingos Kairės spaudimo. Stiprus valdymas visuomet atsiremia į stiprią savo tapatybę. O kokią tapatybę gali pasiūlyti Kairė su savo dekonstrukcija? Kaip ir ką galima ginti, jeigu, anot Kairės, reikia įsisąmoninti savo Kaltę ir besąlygiškai priimti Kitą?
Panašu, kad europiniam globalizuotam elitui Kairė teikia moralinį tapatybės užtaisą: atvirumas, tolerancija, atsiprašymas ir gailestis europiečių nuskriaustam „Kitam“ leidžia patogiai užmiršti, kad taipogi reikia atstovauti savo piliečiams. Leidžia komfortiškai demokratiją iškeisti į moralinę viršenybę prieš tuos piktuosius nacionalistus (kurie trukdo kitoje vietoje – kelia kultūrinius reikalavimus prieš globalizaciją). Todėl globalizuoti elitai mėgsta Kairę. Todėl šiandien liberalizmas (=laisva rinka) eina koja kojon su Kaire.
Visos sąlygos rodo, kad globalizuoti elitai neturi nė menkiausių galimybių susidemokratinti. Lietuvoje matome Europos miniatiūrą: net akivaizdžiuose žmogaus teisių pažeidimuose (vaiko teisių srityje) didžioji žiniasklaida ir partinis elitas stoja represavimo pusėn (ir joje buvo visais be išimties atvejais, kai reikėjo valdžios stabilumą apginti nuo demokratinio žmonių atstovavimo). Tad nusimato prieštaringas Europos stiprinimas piliečių sąskaita.
Dabartinis elitas negali sukurti post-ES santvarkos, bet turi visus resursus ginti senąją tvarką. Ir kol jis tai darys, vis labiau praras savo moralinį legitimumą. Jau dabar silpnėja E.Makrono ir A.Merkel vidaus pozicijos, o atsarginio plano nėra. Kito kelio nėra – kada nors prireiks pripažinti, kad reikia eiti į koalicijas su dar vakar vadintais homofobais, populistais, radikalais. Demokratija turi laimėti todėl, kad tai yra demokratjia. Todėl, kad kitame demokratijos polyje yra tiktai totalitarizmo pavidalai.
„Man Europos Sąjunga yra A. Spinellis, bet ne Briuselis.“ Ir tai yra nesuvokiamas pasaulis Bloombergui (skaityti „John Follain. ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk“) ir visiems jo draugams…