Užvakar vyko bakalauro gynimai. Gynimai teoriškai vieši, tad net plačioji visuomenė gali ateiti ir išsakyti pastabas.
Vieno darbo vadovė (Milda Ališauskienė) savo vadovės atsiliepime teigė: „Globali Romos katalikų bažnyčia yra viena iš institucijų, kvestionuojančių nusistovėjusias tarptautinės teisės normas žmogaus teisių srityje“.
Galima turėti politines pažiūras, kovoti už jas Lietuvos ar pasaulio politikoje, galima net nekęsti Katalikų Bažnyčios ir laikyti ją savo gyvenimo priešu. Čia viskas tvarkoje. Tačiau kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu? Nuo kada nemoksliniai, ideologizuoti, politiniai teiginiai tampa priimtina Universiteto praktika?
Katalikų bažnyčia krikščioniškų viduramžių metu teologiniuose-metafiziniuose svarstymuose suformulavo žmogus orumo koncepciją ir ją nuosekliai gynė nuo politinės valdžios („dviejų kalavijų“, arba popiežiaus Gelazijaus teorija). Politinių idėjų istorikai pabrėžia tiesioginį ryšį tarp krikščioniškos žmogaus sielos, orumo, autonomijos, paskyrimo Dievui (o ne tik šiam pasauliui) ir Naųjųjų laikų idėjų apie individo prigimtines teises, kurių nevalia paminti politinei valdžiai ir kurios realizavosi pirmosiose pasaulio konstitucijose 18 a. pabaigoje.
Visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) taipogi matome šios koncepcijos atkartojimą jau pirmajame straipsnyje: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Kiti straipsniai beveik identiškai atkartoja kitus vakarietiško konstitucionalizmo principus. 16 straipsnis kalba apie moteris ir vyrus (ne 78 lytis). 18 straipsnis apie sąžinės ir religijos laisvę. Visus pagrindinius šios konvencijos principus turi ir gina Lietuvos Konstitucija.
Katalikų Bažnyčia nuosekliai saugo žmogaus orumą nuo įvairių jo pavergimo formų (kiek žinau, žmogaus prigimties, šeimos, lyties klausimais tą daro visos kitos pasaulinės religijos).
Vakarų pasaulyje įvykusi seksualinė revoliucija ir jos adeptai siekia įtvirtinti kitokią žmogaus lyties, šeimos ir galiausiai žmogiškosios prigimties sampratą. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukė iš ligų sąrašo 1973 m., Pasaulio Sveikatos organizacija – tik 199 2m. Vadinasi, tai gana naujas reiškinys medicinos pripažinimo prasme. Santykis tarp šių naujųjų žmogaus teisių ir klasikinio Vakarų konstitucionalizmo yra nevienareikšmiškai vertinamas. Skirtingos valstybės laikosi skirtingų teisinių reglamentavimų. Nėra nusistovėjusio tarptautinio teisinio pripažinimo šių naujųjų „žmogaus teisių“ srityje, priešingai, nei teigiama profesorės M.Ališauskienės tezėje. Ir priešingai, nei sakoma, Katalikų bažnyča nekevestionuoja, o laikosi patvirtintų, senųjų, universalių, visuotinai senai pripažintų žmogaus teisių ir jas gina.
Iš JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimų matome , kaip sudėtinga suderinti tradicines konstitucines teises į religijos laisvę su naujosiomis lyties, rasės, diskriminacijos sampratomis. Iš politinės kitų valstybių ir universitetų praktikos matome, kaip lengvai naujosios sampratos pradeda susidoroti su visiškai teisėtų ir konstitucinių sampratų besilaikančiais žmonėmis, nors jie gali būti pasaulyje pripažintais mokslininkais. Susidorojimas, politinis ir socialinis spaudimas, diskriminacija dėl žodžio-sąžinės-ir-religinių pažiūrų, t.y. konstititucinių teisių pažeidimas yra būdinga naujųjų ir ginčytinų žmogaus teisių aktyvistams. Jie linkę savo pažiūras traktuoti aukščiau už teisinės valstybės principus. Naujasis politinis aktyvizmas, ką matome ir dabar vykstančių „Black Lives Matter“ organizacijos inicijuotų vandalistinių riaušių JAV ir Europoje metu, neva kovodamas prieš diskriminaciją, iš tiesų pats brutaliai naudoja smurtą, prievartą, agresiją, savavališkai griauna paminklus, niokoja nuosavybę, t.y. atvirai demonstruoja panieką teisinei valstybei. Radikali ideologija yra tiesiogiai pavojinga visuomenės saugumui ir žmogaus teisėms.
Šiame kontekste Lietuvos universitetams kyla nemenkas uždavinys laikytis teisinių, konstitucinių, galiausiai mokslinių principų ir būti atspariems ideologijų, politinio aktyvizmo, susidorojimo praktikoms.
P.S. Beje, ginamo darbo autorė, studentė, parodė didesnę brandą ir visiškai korektiškai apsigynė darbą aktualia ir reikšminga tema.
P.P.S. Andriaus Švarplio atsakymas D.S.:
Jūs (D. S.) rašote: „Taigi iš katalikiškos minties kylančios žmogaus teisės vis dėlto yra vienos, vienintelės ir visų pripažįstamos?“ – kur aš taip teigiau? Čia yra kažkokia kreiva mintis.
Aš teigiu, kad prie moderniųjų žmogaus teisių atsiradimo ir evoliucijos, be jokios abejonės, prisidėjo krikščioniška teologija, politinė mintis ir pati viduramžių religinė-politinė sistema, kuri suformavo tam tikrą žmogaus koncepciją (žmogus turi nuo politinės valdžios nepriklausomą sielą). Ši samprata, susijungusi su Antikinėmis platoniškos, aristotelinės, ciceroniškos ir Romos teisės tradicijomis, leido Naujaisiais laikais suformuluoti ir kodifikuoti prigimtinės žmogaus teisių koncepciją (beje, įvairiomis trajektorijomis). Prigimtiškumas, Dievas ir religija buvo pagrindiniai žmogaus teisių stulpai pirmosiose pasaulio konstitucijose (ir politinės filosofijos argumentuose prieš tai). Prigimtinės teisės ateina iš šių šaltinių.
Sąžinės ir religijos laisvė, tolerancija ateina ne iš Apšvietos, o iš religinių karų 16 a. Šių idėjų kilmė nėra sekuliari, kaip pats teigi, o išimtinai religinė. Katalikų Bažnyčios politinė istorija yra atskira kalba ir tema. Aš brėžiu konceptualinius idėjinius rėmus ir tradicijas. Politiškai, kaip galios institucija, KB turėjo įvairiausių blogų ydų. Tačiau reikia skirti politinę KB istoriją nuo idėjinių žmogaus teisių teorijos šaltinių, nes jie yra esminiai – jie sudaro Vakarų konstitucionalizmą.
Apšvietos įnašas į žmogaus teisių doktriną yra daugiausiai matomas per valdžių padalijimo principą. Prie to Prancūzijos revoliucija 18 a. pab. suformuoja specifinį – laicistinį, sekuliaristinį – paveldą, kurio daugelis Vakarų šalių teisiškai nepripažino, pvz., JAV, Anglija, Airija, Danija, Italija, Austrija ir t.t. Nuorodos į Dievą konstitucijose ar monarchijos ir bažnyčios susiliejimas išliko iki mūsų dienų. Tačiau bendras politinis procesas nustūmė Katalikų Bažnyčios vaidmenį į visuomeninę-moralinę autoriteto erdvę. Tačiau net ir šiuo atveju, istorinis, idėjinis, moralinis, pilietinis, visuomeninis Bažnyčios (ir kitų konfesijų skirtingose valstybėse) vaidmuo yra paprastai neneigiamas ir pripažįstamas. Neigiamas tiktai radikaliuose kairiojo anarchizmo ratuose. Pvz., Lautsi vs. Italy byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino šalies teisę į religinį paveldą ir religinių simbolių naudojimą viešose vietose, mokyklose. Šią poziciją palaikęs advokatas akcentavo, kad laicizmas nėra universaliai pripažinta vertybė, tai daugiau prancūzų tradicija (kuri yra gerbtina kaip ir kitos konstituciškai reikšmingesnės vertybės).
Nėra sekuliarių ir nesekuliarių žmogaus teisių. Yra vienos prigimtinės žmogaus teisės. Toks paties skirstymas yra ideologinių angažuotumų nulemtas. Klasikinės žmogaus teisės turėjo daug šaltinių, tame tarpe ir Katalikų bažnyčios. Tuo tarpu naujosios „žmogaus teisės“ atsirado kaip tam tikrų interesų grupių siekis. Kiek jos iš tikrųjų žmogaus teisės, yra tolesnio politinio ir teisinio proceso dalis. Tačiau faktas, kad šių teisių gynimas kartu eina su minėtomis neteisinėmis praktikomis, viešojo lauko cenzūra ir socialiniu susidorojimu, liudija jų nenaudai.