Andrius Švarplys. Kelios mintys po referendumo

Kaip buvo galima tikėtis visuomenės aktyvumo per referendumą, ypač iš viduriniojo sluoksnio, jeigu jis pratylėjo žiūrėdamas į bjauriausias manipuliacijas pedofilijos istorijoje?

Nežinia, ką jis galvojo, tai jau visai nesvarbu, svarbu, kad pratylėjo, kai matė prievartą prieš taikius žmones. Svarbu, kad jis jau nubalsavo ir nuolat balsuoja už savo saugią sofkutę.

Štai tokioje tyloje mes ir „judame“. Kur? Išsilavinusiųjų atsakymas yra „tolyn nuo Rusijos į Europą“. Daugiau jie nebeturi ką pasakyti. Gali dar nebent pridėti „su teisine valstybe, sėkminga demokratija, parlamentine respublika etc.“.

Bet jie nemato: nors šitoks kursas ir yra savaime teisingas, politinis visuomenės stuburas prarandamas. Su kiekvienu politiniu melu (nuo Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės iki pedofilijos, VSD ir FNNT bylų), su kiekviena prievarta viešojoje erdvėje yra prarandama valstybės esmė – laisvas ir valstybe pasitikintis lietuvis.

Ir tai nėra politinis ginčas. Galima nepritarti ar pritarti žemės pardavimui, tiesioginiams mero rinkimams, skalūnams, reformoms ir dar daug kam – diskusija dėl to ir būtų politinis ginčas. Bet melas viešoje erdvėje, valstybės institucinė korupcija nebėra politinis ginčas.

Mes aukojame tai, ką LDK bajoras turėjo, kai dėdamas ranką ant statuto sakė: „Prisiekiu savo valstybe“.

Taip „judėdami“ į Europą – su manipuliuojančiu elitu ir tylinčia visuomene – mes būsime visiškai tą praradę. Nutylėdami korupciją ir melą mes prarandame tikrąjį savo stuburą. Europa nėra vieta, Europa – tai politinė laisvė, pilietinė savigarba. Aukodami tai šiandien čia, savo šalies viduje, ir po keliasdešimt metų, būdami ES, mes turėsime valstybę, visiškai neįgalią ginti savo piliečius.

Tokių požymių jau dabar yra – paniekinę piliečius namie, mūsų elitai su stebėtinu bestuburiškumu ir pataikavimu aukoja jų konkrečius interesus ES, pavyzdžiui, negindami piliečių, netekusių vaikų Britanijos Karalystėje ar Norvegijoje (prof. V.Landsbergio remarka per penktadienio debatus LRT studijoje labai simptomiška: jis pirmiausia mąsto apie tai, „ką apie mus pagalvos ten!?! Mes, politikai, būsim priversti srėbti košę ten“, o ne apie tai, ką galvoja ir pasakys jo tautiečiai).

Būti ES yra labai gerai, bet jei nesi europietis čia ir dabar, jeigu neturi politinės atsakomybės prieš savo piliečius konkrečiose bylose (ne abstrakčiose valstybės kryptyse), tai anksčiau ar vėliau rezultatas bus vienas: geriausiu atveju – visiškai individualizuota „visuomenė“, blogiausiu – suzombėjusių elitų armija, vedanti šiaip ne taip besilaikančius „vieningus“ likučius į tolesnį prisitaikymą prie globalesnės rinkos.

Man toks lietuviškas „ėjimas į Europą“ ir yra didžiausias šiuolaikinės Lietuvos mitas. Neįmanoma eiti į Europą nejaučiant atsakomybės savo piliečiams – galiausiai nebebus nei Europos, nei piliečių. Kodėl? Nes nėra Europos be piliečių.

Jeigu valstybė „nestato“ ant atsakomybės prieš piliečius, tai kuo įmanoma pakeisti šį politinį turinį?

Peace!

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
61 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
61
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top