Andrius Švarplys. Kokios sąlygos yra esminės, kad režimas būtų pakeistas?

Turint omeny revoliucijų bangą buvusiose komunistinėse-sovietinėse valstybėse, pradedant 1991 m. rugpjūčio puču Maskvoje, Oranžinę revoliuciją (2004 m. Ukrainoje), Rožių (2003 m. Gruzijoje), Tulpių (2005 m. Kirgizijoje), Euromaidaną (2013–2014 m. Ukrainoje), Arabų Pavasario revoliucijas (2010–…), kokios sąlygos yra esminės, kad režimas būtų pakeistas?

1. Masiniai žmonių protestai.
2. Režimo elito, ypač saugumo/armijos pajėgų pozicijos – kiek jos ištikimos režimui, o kiek gali pereiti į žmonių ar alternatyvaus klano pusėn.
3. Išorės veiksnys, kuris pokomunistinėje erdvėje paprastai reiškia Rusiją – kiek galimas tiesioginis įsiveržimas/parama diktatoriui/jo nuėmimas.
4. Opozicijos organizuotumas, aiškaus kandidato-lyderio pasirengimas iš karto perimti valstybės valdymą.
5. (sąlyginė) Diktatoriaus asmeninis pasirengimas gintis arba palūžti ir pasitraukti.

Iš šių sąlygų Baltarusijoje yra tiktai pirmoji. Ji būtina, bet nepakankama.

Nėra jokių požymių (kol kas), kad Baltarusijos saugumo struktūros suabejotų lojalumu Lukašenkai. Šalies ambasadoriaus Slovakijoje parama protestams yra tik pavienis atvejis (vėlgi – kol kas).
Dar daugiau, jeigu Petras Vaitiekūnas teisus, kad 90% Baltarusijos armijos tiesiogiai klauso Kremliaus, o ne Lukašenkos, apie elito paramą demokratizacijai tenka pamiršti.

Rusijos pasirengimas „padėti“ Baltarusijai Sąjunginės valstybės rėmuose jau deklaruotas šiomis dienomis.

Opozicija neturi vieningos struktūros, neturi palaikymo elitų sluoksniuose, nėra pasirengusi perimti valstybės valdymo. Tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms Cikanouskaja galėtų grįžti ir organizuoti naujus rinkimus bei valdžios perėmimą. Bet tų aplinkybių kaip tik ir nėra – bent kol kas.

Dėl asmeninių Lukašenkos savybių, yra pasimetimo („reikia pasikalbėti su Putinu“) ar net paranojos požymių („prisikasė iki gamyklų“, kas yra visiškas absurdas), tačiau apskritai paėmus, ypač prie jam palankaus 2 punkto, nėra priežasties bėgti kaip Janukovyčiui.

Tad viską sudėjus, reikia stebuklo, kad protestuotojams pasisektų nuversti dabartinį režimą. Moraliai jie jau yra laimėję.

————————————————

Situaciją sunkina dvi esminės aplinkybės.

1. Mes nežinome, ko iš esmės nori kovojantys baltarusiai? Ar tai sąmoningas demokratijos, laisvės, Europos ilgesys, ar daugiau anti-lukašenkinė revoliucija, suderinama su prorusiškumu? Ukrainos antrasis Maidanas aiškiai buvo proeuropietiškas. Mažiau, bet panašia linkme ėjo Rožių revoliucija. Tačiau Kirgizijos ir dauguma arabų pavasario sukilimų neturėjo nieko bendra su demokratija ir teisine valstybe, kaip mes tai suprantame; tai buvo režimų pasikeitimas tame pačiame socialiniame-kultūriniame kontekste. Net ir euroMaidanas evoliucionavo į kleptokratinės sistemos tąsą.
Kitaip tariant, mes nežinome daugumos baltarusių politinės tapatybės, matome tik akivaizdžią anti-lukašenkinę nuostatos.

2. Lukašenkos nuvertimas – paradoksaliai mūsų lūkesčiams – realiai labai naudingas Kremliui. Jeigu konsoliduoti Baltarusijos elitai iš tiesų yra lojalūs Kremliui, Maskvai belieka organizuoti „demokratinį perėjimą“ į postlukašenkinę ir realiai pro-kremlinę politiką su bendros Sąjungos valstybe artimoje ateityje.

Kol kas visi požymiai rodo, kad Lukašenka yra remiamas tiek vidaus jėgos struktūrų, tiek Kremliaus.

Bet dar viskas gali keistis šiomis dienomis.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top