Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais apie apie laisvę ir atmintį.
Vakar ir šiandien degė laužai, vyko koncertai, buvo atliekamas tautos egzistavimo ritualas. Viskas, kas vyks dabar ir ateityje, bus daroma dėl jaunimo, dėl tęstinumo. Ir tai – jau politika, edukacija. Tai jau yra didvyrių, herojų metas. Savotiškas Tautos „Show Time“ – šou.
Ir būtent tokiomis progomis nėra labiau apgailėtinų žmonių kaip dekonstruotojai – tie, kurie nori racionaliai pagrįsti tautą, arba empatiją, arba solidarumą. Tiksliau – įrodyti, kad racionaliai tai nepagrindžiama, kad tautos nėra. Kad nėra „mes“. Kad čia viskas sukonstruota.
Tačiau ši dekonstruotojų „tiesa“ niekuo nesiskiria nuo sovietinių kosmonautų, kurie ieškojo Dievo kosmose ir ten pakilę, žinoma, jo nerado. Jie ne ten žiūri. Šou niekuomet nėra to, ką jis tarsi siūlo: laimės, meilės, laisvės, prasmės, tautos…
Bet atmintis nėra šou. Mano, tavo, mūsų atmintis nėra šou.
Ir ką ji liudija? Ji liudija žmonių pasiaukojimą. Ne didvyrių, ne herojų, o eilinių žmonių savivoką, kad Tėvynė yra labai brangi ir kad už ją reikia aukotis. Neskaičiuojant, nekalkuliuojant, tiesiog atsikelti ir eiti. Kad už Tėvynės stovi tūkstančiai konkrečių likimų, kad Lietuva turi būti laisva, kad Lietuva esame mes, kad visa tai yra teisinga.
Tėvynė ir tauta visuomet eina kartu su laisve ir prasme – ir tai yra vienas svarbiausių bruožų, atskiriančių nuo politikos, valdžios, žaidimų ir t.t. 1991 m. sausio 13 d. buvo egzistencinis laikas ir mes jį atsimename. Tai buvo ne herojų metas, bet tai buvo didžiausios prasmės metas, kaip ir visas Sąjūdis.
Egzistencinis laikas kaip peilis atskiria tikrovę nuo politikų, valdžiažmogių, konstruotojų, dekonstruotojų, aktorių, veikėjų ir visų kitų apnašų. Tuomet tu žinai, kas yra Tauta, kas yra Lietuva, kas yra tikra.
Kai atsimeni ir žinai, kad Lietuva nėra šou, tuomet lengva širdimi gali eiti ir dalyvauti valstybės konstruojamoje edukacinėje atmintyje.
Nebijok prisiminti tai, kas tau brangu.
Ir tegu skamba šiandien Justino Marcinkevičiaus ir Eurikos Masytės „Laisvė“, nes tai – mūsų daina: „Tai uždaryk Tėvyne savyje/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro…“