Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais apie Lietuvos žiniasklaidą.
„15min žurnalistės kelionę apmokėjo Norvegijos karalystės ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi“ – tokia replika baigiasi Liepos Želnienės straipsnis „Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos dar nežino, kaip dirbs po Hagos konvencijos įsigaliojimo“ 15min.lt portale (žr. straipsnio pabaigoje).
Visos žurnalistų etikos ir sąjungos dabar sako: „Taip, taip, juk čia nėra ‘užsakymo numerio’. Čia gi net naujas etikos standartas Lietuvoje – aiškiai deklaruojamas užsakovas! Ir netgi prisipažįstama, kad įtakos straipsniui tai neturėjo!“.
Ši situacija verta būti įtraukta į studentų atsiskaitymo testą:
Kaip vadinasi reiškinys, kai žurnalistas, aprašantis ypatingai kontraversišką, tarptautinį rezonansą sukėlusią situaciją, 4/5 teksto skiria valstybės institucijų atstovų pozicijai tuo metu, kai šios institucijos kaip tik ir yra kaltinamos piktnaudžiavimu žmogaus teisių atžvilgiu?
Atsakymų variantai (pabraukti vieną teisingą):
a) objektyvi žurnalistika, atliepianti visuomenės poreikį gauti nešališką informaciją apie viešą reiškinį.
b) informatyvus straipsnis, pristatantis situaciją iš įvairių pusių;
c) žurnalistikos etikos viršūnė, kadangi viešai deklaruojamas straipsnio finansinis šaltinis;
d) žurnalistikos analitinė viršūnė, kadangi situacija išnagrinėta išsamiai, o žurnalistė liko neįtakota finansinio šaltinio;
e) atitinka vakarietiškos žurnalistikos standartą – labiau pristato privilegijuotos (institucinės) pusės nuomonę, o ne silpnesnės, potencialiai nukentėjusios pusės situaciją;
f) atitinka humanistinius standartus – pirmiausia ištirti galimus piktnaudžiavimo faktus, pasidomėti nukentėjusios pusės padėtimi, visuomenei atskleisti ne fasadinę situacijos perspektyvą.
Ačiū Liepai Želnienei ir 15min.lt, kad kopia į naujas žurnalistikos aukštumas.
Straipsnį skaitykite portale 15min.lt