Andrius Švarplys. Pilietinė žurnalistika teisinėje valstybėje?

Kafkinis procesas tęsiasi. Pažiūrėkime, kokia teisė ir koks politinis pasitikėjimas siūlomi viešajam mūsų gyvenimui. Ši laidelė informatyvi dėl keleto dalykų.

1. Nešvarios politikos skiriamasis bruožas.

Vienas pagrindinių nešvarios politikos bruožų yra tas, kad viskas suvedama į tarsi savaiminį epizodą ir jam spręsti metamos visos pajėgos, tarsi tai būtų vienintelė problema. Šis metodas leidžia „pamiršti“ nepatogius klausimus ir atsieti nuo ilgesnio proceso, kuriame yra daug neskaidrių situacijų ir sprendimų, tarsi nieko nebūtų įvykę anksčiau – tiesiog „Seimo narys išvyko niekam nepranešęs“ (I.Šiaulienė). Nešvari politika visuomet siekia nematyti visumos, izoliuoti epizodus ir pribaigti – visiškai taip pat, kaip ir A.Cinino teismo sprendimas.

Tarsi Seimas nebūtų susikompromitavęs dar tada, kai panaikino savo narės imunitetą remdamasis įrodymu, kurio Generalinė prokuratūra taip ir nepateikė (prisidengdama draudimu viešinti nepilnametės atvaizdą, nors „Lietuvos rytas“ nuolat skelbdavo tą atvaizdą, uždengtą tamsiu lopinėliu). Įrodymas, kuris nepateikiamas, – jau savaime yra teisinis skandalas. Tarsi nebūtų buvę paties Seimo tyrimo komisijos patvirtintų išvadų apie tai, kad pedofilijos byla buvo vilkinta ir neskaidri.

O juk Seimo nario imuniteto prasmė yra būtent politinė: atmesti neskaidrius interesus, apipintais formaliais teisiniais teisėsaugos reikalavimais.

Ką bekalbėti apie visą pedofilijos istoriją, teisėsaugos prievartą prieš taikius protestuotojus, neištirtas mirtis (tikslumo dėlei prisiminkime – nėra jokių įrodymų, kad žudė D.Kedys, ir nėra jokio teismo sprendimo dėl to).

Refleksijos apie visus įtartinus epopėjos epizodus nėra, tikros sveikos politikos, keliančios viešumo ir pasitikėjimo standartus, nėra. Bet užtat yra apsimetama, kad čia tėra rutininė Seimo nario „išėjo degtukų“ byla. Mes, žiūrovai, paskandinami pseudo aiškinimuose ir pseudo problemose, tokiose kaip, pavyzdžiui, kas turi įrodyti, ar Neringa Venckienė gyva ar negyva? kodėl ji nepaaiškino savo išvykimo apkaltos komisijai? ir pan.

2. Teisės principai, Konstitucinio Teismo autoritetas ir žurnalisto vaidmuo.

Atkreipkite dėmesį į E.Gentvilo pasakymą: „Konstitucinis Teismas neleidžia abejoti. Jis pripažino, kad visais lygiais, visais atvejais Venckienė buvo tinkamai informuota“. Jau tapo įprasta, kad kuo labiau kas nors „neleidžia abejoti“, tuo daugiau abejonių kyla – tai pasakytina ir apie ankstesnius šio teismo sprendimus, sukėlusius ekspertų kritiką.

Čia į pagalbą ateina žurnalistas E. Jakilaitis ir tęsia mintį, kad Venckienė viską žinojo: „vyras skaitė spaudos konferencijose jos laiškus, žmonės nufotografavo Čikagoje, gi buvo naujienų portaluose, vyras nekelia problemų dėl vaiko saugumo“.

Kaip jums tokia teisė?

Gal kas nors iš mūsų norėtų būti įtrauktas į teisminį procesą pagal numanomą teisę? Žmogus numanomai turėjo žinoti, vadinasi, jis buvo informuotas. O gal norėtumėte teisės pagal „žmonių nuotraukas Čikagoje“? Ar vyro spaudos konferencijos laiškus? O gal pagal žinių portalus – „gi buvo naujienų portaluose“!

F.Kafkos Jozefas K. atpažintų savo situaciją.

Žinoma, kad N.Venckienė greičiausiai žino apie visas peripetijas Lietuvoje ir apie teismą. Bet kodėl vėl tęsiama numanomos teisės tradicija net Konstitucinio Teismo lygiu? Ar neturėtų būti išlaikomi teisiniai standartai?

Sąvoka „informuotas apie teismo posėdį“ turi tiksliai apibrėžtas teisines sąlygas. Kodėl taip šiurkščiai aukščiausiu teisiniu lygiu paminami teisės principai? Kodėl nė žodžiu neužsimenama apie ekstradiciją, o imamasi formalios apkaltos, kurios rezultatas yra dar vienas bylos epizodo numarinimas? (Nėra Seimo narės, nėra ekstradicijos – kas lieka?).

Tai jeigu jų dabar nesilaikoma, tai kokios garantijos, kad jų bus laikomasi visiškai kitose istorijose? O gal labiau tikėtina, kad tos kitos istorijos bus lygiai taip pat sėkmingai atskirtos, izoliuotos ir bus jose tvarkomasi taip, kaip reikia?

3. Dar keletas žodžių apie žurnalistiką.

Atkreipkime dėmesį: kai tiktai kalba pasisuka į rimtesnes problemas, E.Jakilaitis atranda būdą, kaip akimirksniu neutralizuoti nepalankią diskusijos eigą: „Viską suvėlė pati Seimo narė, pabėgusi už Lietuvos teritorijos“. Problemų šioje epopėjoje nėra. Nebuvo anksčiau, nėra ir dabar. Yra tiktai vienintelė problema: Seimo narė pabėgo. Dar daugiau – jis tęsia toliau: „[…] greičiausiai, ką ir pasakė KT, bėgdama nuo teisingumo“.

Kaip vertinti tokią „pilietinę“ žurnalistiką, kuri ne tik sąmoningai vengia kelti neskaidrias valstybinių institucijų situacijas, bet dar ir sugeba nustatyti, kas bėga nuo teisingumo, leidžia sau šališkai vertinti situaciją visiškai ignoruodama įtartinus teisinius argumentus?

Arba leidžia sau tokius pasakymus kaip „išsiblaivė nuo Garliavos isterijos“. Ar pilietinė žurnalistika leistų sau tiesioginiuose eteriuose siuntinėti į blaivyklą 120 000 savo šalies piliečių tuo pačiu niekindama ir tarp jų atsidūrusius Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones?

Taigi, kur nepažiūrėsi pedofilijos istorijoje ir jos tęsiniuose – vien politinio pasitikėjimo griovimas, gyvybinio intereso turėti kuo skaidresnę viešą erdvę bukinimas.

Suprantama, kad vieša erdvė yra karas tarp visiškai skirtingų ar priešiškų vertybių bei interesų, tačiau kokią viešos erdvės būklę kuria žurnalistika, stovinti abejotinų valdžios institucijų sprendimų pusėje ir net sargyboje?