Reikėtų visiems pasitikrinti savo židinius, pečius ir krosnis. Taip pat neprošal būtų pereiti per Lietuvą ir apžiūrėti visus apdegusius namus ir trobesius – ten gali būti lagaminėlis su KGB dokumentais apie tai, kas iš tiesų yra kaltas už visas Lietuvos bėdas.
Dienraščio „Lietuvos rytas“ instrukcijos, kaip skaityti tema „kas kaltas ir ką daryti“, skaityti čia:
R. Janutienė atskleidė V. Landsbergio giminės paslaptis
D. Grybauskaitė – V. Landsbergio projektas. Ar tik jo?
Trim sakiniais: V. Landsbergis bendradarbiavo su KGB, D. Grybauskaitė yra jo projektas ir visa tai sudaro didžiausią dabarties Lietuvos problemą.
Eilinį kartą iš dienraščių lyderio mums siūloma paplavų, juodžiausių intrigų, sąmokslo teorijų dozė. Šį kartą – kalėdinė, kad turėtumėme daugiau laiko laisvalaikio skaitiniams.
O jeigu rimtai, tai visi sveiko proto išsilavinę ir pažangūs dabar turėtų patylėti dėl vienos priežasties: o kur jūs buvote kai tokiais pačiais metodais tas pats laikraštis ir tie patys žurnalistai – Asta Kuznecovaitė, Laima Lavastė, Nerijus Povilaitis, Rūta Janutienė (nuo tada, kai atėjo čia dirbti), Arkadijus Vinokuras, Edvardas Čiuldė – savo rašiniais prievartavo visuomenę tragiškoje Garliavos istorijoje? Kai aukas sukeitė su nusikaltėliais, budelius pavertė triumfatoriais, iškrypimus – krištoline teisybe, o sąmokslo teorijas vadino teisine valstybe? Tuo metu jūs tyliai nepritarėte, tyliai pateisinote ar tyliai nieko nematėte ir negirdėjote?
Elgėtės kaip visada. Kaip ir tuomet, kai dienraščių lyderis šmeižė po mirties Lietuvos pulkininką Vytautą Pociūną, kai skelbė, kad jauna lietuvių teroristė Eglė Kusaitė norėjusi susprogdinti Maskvos metro.
Jokio skirtumo. Jūs tiesiog pratylėjote. Todėl dabar skaitykite, raškykite vaisius, kaip sakoma.
Būtų galima visą šitą žiniasklaidos-purvasklaidos kampą Lietuvoje (Gedvydo Vainausko „Lietuvos rytas“ čia visiškai dėsningai atsistoja šalia Vito Tomkaus „Respublikos“) laikyti savotiškais demokratijos kaštais: visuomet bus tokių, kas tokiais būdais sieks populiarumo, pinigų, karjeros ir politinės galios. Tokių yra ir kitose valstybėse. Tegul atsiriekia savo sąmokslo teorijų skaitytojų ratą ir mulkina juos.
Bet yra viena didelė detalė: šitas kampas Lietuvoje vadinasi „dienraščių lyderiu“, „gyvybiškai svarbiu“, ir jo čiuptuvais tvarkomi pačios aukščiausios prabos valstybės politiniai reikalai: Prezidento (Rolandas Paksas ir ne tik), VSD, Generalinės prokuratūros, FNNT, Konstitucinio Teismo, milijardiniai „Snoro“ ir „Ūkio“ banko bankrotai ir t.t. Ir po to, ir nepaisant to tokia politinė purvasklaida yra įtraukiama į mokslinius tyrimus kaip „viena didžiausių žiniasklaidos priemonių“ ir analizuojama kaip neva objektyvus ir nešališkas viešojo diskurso šaltinis.
Kokia gyvybiškai svarbi „Lietuvos ryto“ reikšmė Lietuvos politikai, pasimatė per trumpą epizodą, kai „Snoro“ bankroto metu valdžia galėjo nacionalizuoti ar tiesiog išardyti, parduoti užsienio kapitalui šį žiniasklaidos biznį (primenu: kad užtikrintų kreditorių interesus jį, kaip banko nuosavybę, perėmė valstybė), tačiau atsitiko visiškai priešingai – laikraštis kuo puikiausiai susitvarkė visus „reikalus“ ir išlipo absoliučiai sausas iš juodžiausios balos. Nes jis yra „gyvybiškai svarbus“ – t.y. reikalingas visiems didiesiems politikos žaidėjams tvarkyti(s) reikalus.
Tokia yra tikroji savireklamos „gyvybiškai svarbus“ reikšmė. O jūs, ko gera, pagalvojote, kad reklamoje kalbama apie nepriklausomos informacijos svarbą, pilietinę žiniasklaidą, menančią Sąjūdžio laikus?
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – prie Vytauto Landsbergio ir Rūtos Janutienės.
Kaip ir kitose rezonansinėse istorijose, svarbu nepamesti sveiko proto regint pučiamą miglos debesį iš neva faktų, marginalių detalių, daugiaprasmių aplinkybių, trečiaeilių pasakymų, citatų ir pan.
Vienintelė abejones kelianti aplinkybė yra V. Landsbergio privilegijos sovietmečiu: „Dažnos kelionės po kapitalistinį užsienį, turtinės privilegijos, personalinės pensijos, moksliniai laipsniai, slaptųjų tarnybų interesus atitinkanti draugystė su emigrantais“.
Viską, išskyrus personalinę pensiją (beje, tėvui), galima paaiškinti kaip profesoriaus statuso gyvenimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, pavyzdžiui, ataskaitų KGB rašymu po kelionės į užsienį. Ir viskas. Be šio aspekto (kurį irgi dar reikėtų tikrinti), daugiau lyg nieko ir nelieka.
Daug kliūva V. Landsbergiui-Žemkalniui, apie kurį taip pat daugiau sugestionuojama kuriant moralinę atmosferą – tesukrapštomos dvi citatos, o ne pateikiami realūs bendradarbiavimo faktai. Be to, vaikai už tėvų nusikaltimus neatsako – taip veikia normali moralinė ir politinė sąmonė. Taigi kas šiame dūmų debesyje pastebėjo kokį faktą apie tai, kad V. Landsbergis bendradarbiavo su KGB?
Yla iš maišo išlenda tuomet, kai žurnalistė pareiškia, jog štai šitas menamas ar tikras V. Landsbergio ryšys su KGB yra pati didžiausia Lietuvos nesėkmių priežastis.
Dabar paklauskime: kas yra didesnė Lietuvos bėda – ar galimas V. Landsbergio bendradarbiavimas su KGB sovietiniu periodu, ar tai, kad šis „gyvybiškai svarbus, didžiausias dienraštis“ nuolatos prievartauja visuomenę savo politinėmis manipuliacijomis ir taip neleidžia susikurti sveiką nuovoką, aiškius moralinius politinius kriterijus turinčiai pilietinei visuomenei?
Gal šis naujai gimęs duetas „Kuznecovaitė–Janutienė“ galėtų paaiškinti skaitytojams, kaip V. Landsbergio rizikavimas gyvybe 1991 metų sausio 13-ąją ir nuosekli politinė laikysena, atvedusi mus į NATO ir ES, yra paranki KGB planui išlaikyti buvusias sovietines respublikas savo kontrolėje?
Realiai V. Landsbergiui galima prikišti abejingumą Lietuvos vidaus reikalams, ypač – savo partijos ir kitų politinei korupcijai. Tiksliau – šito klausimo aukojimą vardan Rusijos grėsmės. Tai labai svarbu. Tačiau prikišti jam sąmoningą tarnavimą Rusijos interesams gali tik pažliugusios sąmonės produkuojama sąmokslo teorija.
Ir čia veikia tas pats sąmokslo kurpalius, kai elementariausio aiškumo ir teisingumo ieškojusi visuomenės dalis Garliavos tragedijoje buvo paversta kriminaline gauja, vadovaujama šeimos klano, kuris neva siekęs išklibinti Lietuvos politinę sistemą. Ir už tai šios gaujos nariai, įskaitant senukus, invalidus, paauglius, buvo ir iki šiol yra tąsomi po teismus, šmeižiami to paties „Lietuvos ryto“.
Gera žinia: šita tamsiosios Lietuvos grupuotė iš laikraščio (ir jų užsakovai) su savo primityviomis sąmokslo teorijomis gramzdina patys save į dugną. Užsidirbs kelis litus šie autoriai, patrauks kažkurią visuomenės dalį paskui save, tačiau dar didesnė sąmoningos Lietuvos dalis perpras jų darbus.
Bloga žinia: vis dar tenka klausti, ar ilgai šis „dienraščių lyderis“ išliks „gyvybiškai svarbus“.